ir tegu prasmenga visi Romeo ir Džuljetos

Bemaž 1000 gležnų senojo leidimo puslapių su nepaprastu nekantrumu verčiamų pirmyn ir pirmyn, vis spėliojant, ką rasi kitame puslapyje ir vis tiek nerandant nieko panašaus į tai, ką galvojai ir ko tikėjaisi. „Vėjo nublokštų“ skaitymas – tai nepaliaujamas lėkimas ilgu dulkėtu keliu nuostabiu žirgu įkinkytoje karietoje ir nežinant, kurią akimirką laukia toks staigus posūkis, kad beveik gali būti tikras- ratai tuoj pat išsilakstys į visas puses. O galiausiai karietai subyrėjus, o žirgui nudulkėjus nežinomais keliais pagalvoji – vis dėl to – VISIŠKAI SUŽAVĖJO.

Knygą apžvelgti galima daugybe aspektų – patrauklus rašytojos pasakojimo stilius, stulbinai kuriama įtampa, nepamirštami ir išskirtiniai veikėjų paveikslai.

Skarletė O`Hara Hamilton Kenedi Batler. Tikrai nepamirštama ir su niekuo nesumaišoma asmenybė. Mano nuomonė apie ją viso romano skaitymo metu šiek tiek bangavo. Pradžioje ji buvo nepaprastai mane žavinti asmenybė – iki pirmosios santuokos, vėliau, žvelgdama į daugelį keistų jos sprendimų, nusprendžiau, kad jos nemėgstu, bet jau baigusi skaityti supratau – kad tais sprendimais ir tvirtu ėjimu savo norų link ji ir yra tokia žavi, kad būtent dėl jų jos gyvenimas ir yra legenda, kuri taip sujaudina.

Kapitonas Retas Batleris.Turbūt jis ir yra mano didžiulės meilės “Vėjo nublokštiems “ priežastis. Po galais, jis tikrai yra tobulas vyras. Arogantiškas, kupinas ironijos, bet besimėgaujantis gyvenimu, drąsus, aistringas ir, svarbiausia, gebantis mylėti. Vienintelis tokių vyrų minusas - jie neegzistuoja.

Ir apskritai - skaityti apie XIX amžių man yra tikriausias malonumas. Pūstos suknelės, kvėpuoti beveik neleidžiantys korsetai, nepaliaujami šokiai, vizitai, išaukštintas oficialumas ir nerašytinis padorumo kodeksas. Atrodo, kad jų gyvenimas tik rimtai sustyguotas, šabloniškas ir neįdomus.Bet aš jų gyvenime matau nepaprastai įdomias dienas,vertingai leidžiamą laiką, intelektualius žmones ir grožiu persmelktą gyvenimą.

Mitčel taip nepriekaištingai tai perteikia, kad beveik pati jautiesi stovinti šalia Skarletės ir keikianti jankius.

Mano atmintis šią legendą, Skarletę,dalele panašią į mane, Retą, svajonių vyrą, kurio niekada nesitikėsiu sutikti, ir gyvenimą, kurio labai savotiškai ilgiuosi, nors niekada nemačiau, garantuotai saugos dar ilgai, tol, kol galėsiu ir norėsiu vėl „patirti susitikimo džiaugsmą

4 komentarai :

  1. Perskaičiusi įrašiuką, atsirado vos dvi mintys:

    1) Rašei, rašei... rašei, rašei... O koks rašytojas vardas, kokia pavardė, koks knygos pavadinimas aiškiai taip ir neparašei ;D

    2) Tu esi užkietėjusi romantikė ;D ;}

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai, kad čia ir neturėjo būti panašu į recenziją ar dar ką.;DDDD Tiesiog prieš skaitydama šiokį tokį šios knygos tesinį jau kitos rašytojos, norėjau įamžinti savo jausmus perskaičius knygą, jeigu tęsinys kartais vaizdą sugadintų.;DDD

    Eeeei, beveik viskas buvo.;DDD Tik ne ant akių. ;DDDD

    Ahaaa, turbūt pritarsiu. ;DDDD Romantika prie manęs nesiderina, bet šiaip tai yra gryna tiesa.;DD

    Bet šiaip ar taip ne vien romantika ten užimą didžiąją dalį.;DDD Ta knyga autorės žodžiais apie gebėjimą išlikti.;DD

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ėė, ko nieko neberašai? Norim naujo įrašo ;}

    AtsakytiPanaikinti
  4. Buvau truputį palikus likimo valiai šitą blogą.;DDDD Ir nemaniau, kad kažkas jį išvis skaito.;D

    AtsakytiPanaikinti