Astridos Lindgren personažų interpretacijos


Naujuosius pasitikau su Milennium trilogija, kurią jau seniai svajojau perskaityti ir, nors įsivaizdavau kitaip, likau sužavėta iki kaulų smegenų. Mano mėgstamiausių knygų sąrašas pasipildė dar trimis nepamirštamais romanais, palikusiais neišdildomą įspūdį. „Mergina su drakono tatuiruote“ (arba “Vyrai, nekenčiantys moterų“ ), „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“, „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ (arba „Oro pilis, kuri sugriuvo“)

Recenzijų rašyti nemoku ir nenoriu, bet palikti bent kažkokį pėdsaką apie šiuos XXI amžiaus literatūros šedevrus tuo momentu, kai emocijos vis dar neapleido mano minčių, jaučiu kažkokią pareigą sau. Niekaip nesugebėsiu vėl pereiti prie privalomųjų knygų deramai neatsisveikinusi su šiomis.

Taigi tai dar viena knyga mano mėgstamiausiųjų sąraše, kurios pagrindinė veikėja – nepaprastai stipri, bet kartu labai trapi moteris. Tai nemažai pasako apie moters vaidmenį literatūroje, nes visos tos knygos pripažintos pasaulyje ir liaupsinamos jau daugelį metų, o iš kitos pusės aš asmeniškai labai vertinu tokias knygas pati to nesuvokdama.

Į Lisbetą pradžioje žvelgi iš tolo, bet galiausiai taip ją prisijaukini, kad labai gaila ją paleisti. Jaudiniesi, pyksti ir liūdi kartu su ja, nors net sunku įsivaizduoti, ką ji kenčia. Ypatingai keista, bet protinga, labai žiauri, bet teisinga, nelinkus bičiuliautis su žmonėmis, bet išskirtinai ištikima, savo principų ribose, žinoma. Lisbeta Salander- tarsi perlas, glūdintis neišvaizdžioje niūrioje kriauklėje – pakeri, jei tik sugebi praverti jos kiautą ir pažvelgti giliai akis.

Be Lisbetos ir Mikaelio su Milennium problemomis, daugybe moterų savo lovoje, lojalumu draugams bei įžvalgumu, trilogiją išskirtine daro Stiego sugebėjimas išausti didžiulį voratinklį, apimantį visą siužetą ir atsakingai narplioti kiekvieną giją, pasitelkiant būrį išskirtinių, įdomių veikėjų, kurie visoje istorijoje aktyviai veikia ir daro didžiulę įtaką siužetui.Reikia turėti didžiulį talentą taip pateikti detektyvinę istoriją, kad skaitytojas kai kurias detales sužinotų ankščiau nei veikėjai, o kai kurias išnarpliotų vėliau nei jie. Taip pat romanuose labai daug dėmesio skiriama svarbioms smulkmenoms, kurias rašytojas puikiai išmano ir kurios prideda kūriniams savitumo bei tikroviškumo. Nemažai įtakos turi ir problemų, nagrinėjamų knygose, rimtumas. Galbūt vietomis gali pasirodyti perspausta, bet geriau pagalvojus supranti, jog gyvenimas iš tiesų būna labai tamsus, šiame pasaulyje yra daugybė žiaurių žmonių, korupcijos ir neteisybės.

Baigus knygas jaučiasi kažkokia keista tuštuma ir neužbaigtumo jausmas. Galbūt todėl, kad knygų turėjo būti bene dešimt, o rašytojas jau miręs ir jų baigti nebegalės. Ketvirtoji beveik parašyta, bet ar ją pabaigs jo draugė, taip pat lieka neaišku, o Lisbetos gyvenimo paslapčių neišaiškinta liko dar daug ir galvoje kirba nemažai apmąstymų, neleidžiančių kibti į kitą literatūrą. Haris Poteris paliko nemažą tuštumą, bet jis bent jau baigtas ir nepaliko vietos dvejonėms, ko negalima pasakyti šį kartą.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą