demoniška. simboliška. kontraversiška.

 
Amerikiečio rašytojo Dano Browno pavardę girdėjęs yra turbūt bene kiekvienas. Labiausiai jį išgarsino jo detektyvinių trilerių trilogija simbologijos tematika, o iš jos - garsiai išlinksniuotas, sensacingasis „Da Vinčio kodas“, tapęs tarptautinių bestseleriu, visaip bandytas neigti katalikų Bažnyčios, laikomas vienu perkamiausiu visų laikų romanų. Visokiausių įdomių jo ypatybių visagalis internetas pateiktų dar labai daug ir reiktų ilgai jas vardinti. Tiesa, daug kas apie šią knygą yra paprasčiausiai prisiklausęs įvairiausių gandų ir galimai susidaręs ne visai realų vaizdą, jau nekalbant apie tai, kad daugelis net nenutuokia, jog ji yra trilogijos dalis, o juolab antroji jos knyga.

Pati iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad buvau susidariusi gana miglotą, paslaptingą nuomonę apie„ Da Vinčiokodą“ ir, nors seniai norėjau perskaityti, vis atidėliojau, galvodama, kad reikia palaukti, kol galvoje turėsiu daugiau košės, o perskaičiusi supratau, kad jau ankščiau galėjau ją imti rankas, nes buvau pakankamai subrendusi, kad puikiai viską suvokčiau. Taip pat iš anksto buvau susidariusi vaizdą, kad knygoje ištisai bus analizuojami Mona Lizos lopinėliai, kurie atskleis įvairiausias paslaptis ir tai atrodė kiek kvailoka, bet pradėjusi skaityti supratau, kad visa istorija siekia daug toliau ir Da Vinčis daugiau yra įrankis, nei visos istorijos pamatas. Pati, nors ir skaičiusi, kad „Da Vinčio kodas“ yra antroji trilogijos dalis, nusprendžiau pirma perskaityti ją, nes, kaip vėliau ir įsitikinau, didelio ryšio, be to paties pagrindinio veikėjo, nelabai yra, todėl skaitymo kokybės tai nė kiek nesumažina, o kitų knygų, mąsčiau, galbūt net neverta bus skaityti, jei nepatiks ši, o bent žinoti, kas yra tas garsusis „Da Vinčio kodas“ buvo smalsu. O man net labai patiko ir su dideliu pasigardžiavimu surijau ir kitas trilogijos dalis, likau sužavėta ir prisisėmiau daug naujų minčių.

Visose trijose šios trilogijos knygose – „Angelai ir demonai“, „Da Vinčio kodas“ ir „Prarastas simbolis“ – daug dėmesio skiriama simbolikai, taip pat visų trijų veiksmas ir idėjos yra gana glaudžiai susijusios su religija, katalikų tikėjimu ir pateikia daug įvairių jo interpretacijų, požiūrių į jį ir sudomina net tą, kuris su religija visiškai neturi nieko bendra. Žinoma, skaityti šią trilogiją reikia pasitelkus sveiką protą ir nepriimti visko, kaip grynos tiesos, tačiau daug dalykų jose yra tikri faktai ir gana įdomūs. Pavyzdžiui Fibonačio skaičiai, apie kuriuos net matematikos mokytoja per pamoką pasakojo, naujos simbolių reikšmės, kad ir tokio kaip ragų rodymas. Knygose pateikiama daug savotiškų minčių, įdomių faktų, priverčia jos ir kiek kitu kampu pažiūrėti į akivaizdžius dalykus, apie kuriuos, rodėsi, net nėra ko ir mąstyti. Nėra jose ir kitų prisibijomo tradicinio detektyvo su žudiko ieškojimu, veiksmas greitai sukasi, yra įtemptas ir kartais tampantis nervus, netikėtumų ir staigmenų yra nemažai ir jos tokios, kad net akys išsiplečia, meilės motyvas yra, bet neįkyrus ir puikiai įsipaišo į siužetą.

Taigi nors trilogiją iš dalies ir galima pavadinti kiek popsiniu skaitalu, o literatūrinės vertės joje rasti eina nedaug, tačiau ją tikrai verta paskaityti, vien dėl įdomumo, kaip gana lengvą skaitalą ilgais žemos vakarais.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą