tiesa ar pramanas?

 
Bado žaidynių trilogija papildė sąrašą knygų, nuo kurių neįmanoma atsiplėšti ir kurias perskaičius jaučiama kažkokia tuštuma, kurią užpildo tik bandymas suguldyti mintis apie veikėjus, istoriją ir jos sukeltus jausmus. O tai padaryti irgi sekasi sunkiai. Šį kūrinį iš pirmo žvilgsnio gal ir galima priskirti lengvo skaitalo kategorijai, bet pažvelgus giliau ir panorus pamatyti tikrąjį knygos grožį, supranti, kad tai daugiaklodis, įvairių prasmių kupinas kūrinys, kurio lengvumas slypi nebent darniame ir sklandžiame rašymo stiliuje.

Tai trilogija, paremta Graikų mitais, Romos istorija ir televizija. Pirmieji du buvo svarbūs kūrinio formai ir siužeto užuomazgoms, o televizija, tiksliau jos įtaka žmonėms, yra pirma rimtoji trilogijos tema, kuri vaizduojama šiurpiai, bet stebėtinai įtaigiai. Pačios žaidynės vaizduojamos, ne tik kaip iškreipta realybės šou versija, bet ir kaip būdas bauginti žmonėms, o be televizijos viskas netektų prasmės. O vėliau ir visa sukilimo bei apygardų vienijimo strategija buvo pastatyta vien ant strazdo giesmininko ir televizijos. O pasisekimas, turiu pasakyti, buvo didžiulis, kad ir kaip keistai atrodytų karas, paremtas televizija. Žiūrint iš mano prizmės, rašytoja šitaip atskleidė vieną šiuolaikinės visuomenės bruožų ar tiksliau ydų.

Tačiau labiausiai sukrečiantis dalykas yra tas apokaliptinės visuomenės brutalumas, išsigimimas. Autorė gana tiesmukai parodo, kaip žvėriškos gyvenimo sąlygos paverčia žmonių gyvenimus košmarais. Baisiausia, kad ne tik jų realybė yra virtusi košmarais, bet jie ir patys kiekvienas atskirai gyvena savo košmaruose, tiek sapnuose, tiek mintyse apskritai. Alkoholizmas ir ėjimas iš proto - puikios priemonės atskleisti, kaip nepakenčiama tenykščiams žmonėms yra gyventi tokiame pasaulyje, kuriame džiaugsmui vietos iš viso nėra. Dėl to ir pati knyga gana niūri. Kiek vėliau, jau perskaičiusi, susimąsčiau, kad net vietos, kurios buvo savotiškai gražios ir linksmos buvo kupinos žiaurios ironijos, padarančios iš to gražaus blyksnio tik dar vieną priminimą, kad viskas yra blogai. Čia vėlgi galima įžvelgti kryptį, kurios link juda ir šiandieninė žmonija. Kažin kiek laiko prireiks, kad šiandieninė visuomenė, baigianti prarasti kai kurias vertybes ir idealus, taps Sostinės gyventojų kopijomis? Kada mes su susidomėjimu žiūrėsime, kaip žmonės žudo kitus, ir dar prašysime jų šypsotis bei linksminti mus?

Daugelis šią knygą iš dalies smerkia dėl neva banalios meilės istorijos, kuri prie tokio kūrinio lyg netiktų. Aš tą istoriją matau visai kitomis akimis. Kiek pastebėjau, šiandien literatūra ir televiziją stengiasi sukurti kuo įdomesnių meilės trikampių, todėl pasitelkia brolių konkurenciją dėl vienos merginos ar bando atskirti kūną nuo sielos ir priversti kiekvieną jų mylėti skirtingus žmones ir aš nė neabejodama į šių neįprastų meilės trikampių eilę įrašyčiau šios trilogijos meilės istoriją. Suvaidinta ir tikra meilė, kurių kiekviena juda priešpriešiais: viena stiprėja, kita nyksta. Kad ir kaip pažiūrėtum, gana tragiška, o jau vien tuo ši istorija yra neatsiejama nuo trilogijos skleidžiamų idėjų. Šis meilės trikampis nemažai prisidėjo tiek parodant, kad tame košmariškame pasaulyje nėra vietos tikriems jausmams ir laimei, tiek atskleidžiant, kad iš kai kurių žmonių neįmanoma nei atimti jų vertybių, nei užtildyti jų širdies balso, kad ir kaip stipriai būtų stengiamasi.

O kur gi yra geresnė terpė tragiškoms meilės istorijoms vystytis nei karas? Jam šioje trilogijoje taip pat skiriama daug dėmesio ir pats karas pavaizduotas taip vaizdžiai, kad vietomis darosi šiurpu. Apie karą rašė ir daug iš arčiau jį mačiusių žmonių, dalyvavusių pasauliniuose karuose, ir nors tos patirties Collins ir trūksta, ji, mano akimis žiūrint, nenusileidžia jiems savo skleidžiamomis idėjomis. Collins jau vien Geilo istorija atskleidžia seną kaip pasaulis faktą – karas sunaikina abi kariaujančias puses, kad ir dėl kokių skirtingų idėjų jie kovotų. Taigi nors skaitydamas visą laiką palaikai 13 apygardą, sunku nesibodėti kai kuriais jų naudojamais metodais, jau nekalbant apie tas paskutiniąsias keršto Sostinei žaidynes, apie kurias perskaičius net išsižioji. Ir nors rašytoja skleidžia universaliąsias idėjas apie karą, jos piešiamas karo vaizdas jau ateities vaizdas. Visos tai apokaliptinei Sostinės valdžiai pavaldžios technologijos, kuriomis karas yra paremtas, leido jai karą pavaizduoti dar šiurpesnį ir žiauresnį. Galiausiai, rašytoja suteikė dar vieną klausimą apmąstymams. Ką reiškia žudymas, sprogimai ir kulkos, perveriančios širdį, kai galima sunaikinti žmogaus sielą, paversti jį kažkuo kitu, priversti išduoti ir skaudinti visus, kuriuos myli ar tiksliau kadais mylėjo? O taip vėl tenka užduoti klausimus visų mūsų prigimčiai ir susimąstyti apie mūsų ateitį. Technologijos, žengiančios septynmyliu žingsniu, greitai gali pasiekti Bado žaidynėse vaizduojamą lygį ir tada teks rūpintis nebe aplinkosauga ar ekonomika, o žmonių prigimtimi ir spręsti svarbiausia klausimą – ką daryti su žmonėmis, kad jie nevirstų žvėrimis, išsigimusiais mutantais.

Perskaičius šią trilogiją dar kartą ir gana rimtai susimąsčiau apie literatūrą apskritai. Mokykloje, ypač paskutiniuosius dvejus metus, dažnai girdėjau žodžius „vertinga literatūra“. Bet kas gi gali apspręsti, kuri literatūra yra vertinga? Visa literatūra apskritai yra verta dėmesio, tik kiekviena ji kalba apie skirtingus dalykus, paliečia skirtingus žmones, jų visų forma skiriasi. Kaip jau minėjau, Collins skleidžia universalias idėjas apie karą, galią, žmones, tik daro tai paprastai, daugeliui gerai suprantamai, patraukliai, įdomiai ir originaliai. Nesvetima jai ir ironija, kas mane labai sužavėjo ir taip tiko prie tokio vietomis groteskiško kūrinio. Todėl, mano akimis žiūrint, ši trilogija yra vertinga ir netgi labai, nes ji daugeliui priimtiname ir gana patraukliame apvalkale patiekia svarbias idėjas apie gyvenimą, todėl tos idėjos tampa daug patrauklesnės ir įdomesnės daugeliui skaitytojų.

Yra ir begalės kitų svarbių dalykų, kurie šiose knygose sukėlė man įvairius jausmus. Savotiškai išgyvenau visą istoriją drauge su veikėjais. Sukrėtė beprasmė, kaip galiausiai paaiškėjo, Ketnės auka. Erzino Ketnės nuotaikų ir charakterio svyravimai. Kaskart nusišypsoti versdavo Pito ar Ketnės akibrokštai Organizatoriams. Kvapą gniauždavo įspūdingai aprašomos žūtbūtinės kovos. Didžiulę pagarbą jaučiau ir pačiai rašytojai ne tik už istoriją ir idėjas bet ir už kai kuriuos genialius formos sprendimus. Sužavėjo trečioje knygoje vis pasikartojantys žodžiai: tiesa ar pramanas, kurie taip paprastai ir įdomiai atskleidė ne tik Pito, bet ir viso pasaulio būsenos netikrumą. Arba Ketnės trumpi pasikalbėjimai su savimi reziumuojant tai, ką iš tikrųjų žino apie save, bandant įsitikinti, kad mąsto blaiviai ir ramiai.

Nuostabi trilogija. Sukrečianti, verčianti susimąstyti, užduoti klausimų sau, aplinkiniams ir pasauliui bei skatinanti vis labiau vertinti šiandienos literatūrą.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą