devyniolika minučių


Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis – puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo perliukų.

Kas pirmiausia labiausiai šioje knygoje pritraukė  -  reikalo išmanymas. Negaliu kalbėti apie Picoult kaip rašytoją apskritai, bet šioje knygoje ji buvo tikra specialistė, jautėsi, kaip gerai ji įsigilino į visas teisėsaugos subtilybes ir jomis meistriškai žaidė. Esu tikra, kad labai sunku nenusivairuoti į pievas, kalbant apie teisėsaugą, nes iš patirties labai gerai matyti, kad grožinės literatūros ar kino kūrėjai dažnai spjauna į elementarią logiką ir žaidžia ant klišių. O štai šiame romane viskas vaizduojama realiai, nepagražinant ir vietomis net verčia pagalvoti, kad tikrai rašo su teisėsauga susijęs žmogus, tačiau padėkoje labai aiškiai pasakyta, kad ji sunkiai dirbo besistengdama tokį įvaizdį sudaryti, ir tikrai ją už tai gerbiu.

Šiam realiam pasakojimo būdui manau galima dėkoti ir dėl to, kad atsipalaidavusi galėjau labai atidžiai sekti pasakojimą, o ir čia Picoult pagyrų norisi nepagailėti. Kas liečia temą, ji tikrai aktuali ir puikiai atskleista. Daug požiūrių, į temą pažiūrėta visapusiškai – ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų, ir iš populiariųjų, ir iš  nuskriaustųjų, ir iš tarpinių, tokių kaip Džouzė, perspektyvos. Kaip neseniai pati baigusi mokyklą, pasakojimą galiu pavadinti gana artimu realiai situacijai mokykloje. Žinoma, Amerikoje, tai, rodos, atsiskleidžia rimčiau, bet analogijų yra. Be visos patyčių ir situacijos mokykloje temos buvo ir kitų, šalutinių, tačiau ne mažiau svarbių skaitytojui ar pačiai istorijai. Viena tokių - tėvų ir jų santykių su vaikais svarba. Iki kaulų smegenų įgrisę žodžiai ir jais formuluojama tema, ypač moksleiviams, bet šį kartą į ją pažiūrėta moderniau ir realiai, todėl galbūt geriau ir rimčiau atskleista. Dar žvelgiama į viešąją nuomonę ir jos vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime.

„Niekas nenori pripažinti, bet blogi dalykai vis įvyksta. Gal todėl, kad visi jie susiję grandine, kažkas labai seniai padarė pirmą blogą dalyką, o tai paskatino ką nors kitą padaryti dar vieną blogą dalyką, ir taip toliau. Suprantat, kaip tame žaidime: sušnabždi sakinį kam nors į ausį, o tas žmogus sušnibžda tą sakinį darkytam, ir galų gale sakinys išeina visai ne tiks, koks buvo. Tačiau kai pagalvoji, o gal blogi dalykais atsitinka dėl to, kad tai vienintelis būdas mums priminti, kaip turėtų atrodyti gėris. “

Nemažai autorė kelia ir retorinių klausimų. Kaltas ar ne? Kas gali tai apspręsti? Kur yra ta riba tarp kalto ir ne? Ir iš tiesų, manau, kad knyga nepateikia aiškaus atsakymo, o ir aš pati negalėčiau pasakyti, kad susidariau aiškiai nuomonę šiuo klausimu. Jis man atrodo atviras kiekvienam atvejui ir visi turėtų įsisąmoninti, kad negalima žmonių taip tiesiog imti ir teisti, nežinant, kas ir kaip. Tam šiaip ar taip yra teismai. Ir tiesą sakant teisme visą laiką palaikiau Piterio advokato pusę. Aš nekalbu apie išteisinimą, nes tai būtų absurdiška, kai jis nužudė ir sužalojo daugybę žmonių, o dar dėl to ir nesigailėjo. Bet tai, kaip visą istoriją pateikė prokuratūra ir kai kurie klausimai liudytojams tiesiog pykdė tuo, kaip žmonės nesuvokia paprasčiausių dalykų ir pasaulį apskritai mato tik juodai arba baltai.

Turiu pasakyti, kad ir pats pasakojimas tikrai suręstas įmantriai ir nepakartojamai. Stebėtina kaip rašytoja sugeba visą laiką mėtyti užuominas, skleisti tą tokį netikrumą ir tik pačiame gale atskleisti, kas čia kaip ir kur. Gal Džouzės paveikslui tai ir buvo kertinis akmuo, bet pačiai istorijai ta netikėta pabaiga ne tiek daug ir davė. Jei atvirai ir labai subjektyviai, mane pabaiga nelabai įtikino. Žinoma, Matas buvo apskritai vienas labiausiai erzinusių personažų, ir tikrai nesupratau, kur ten jie matė tą meilę, bet kad Džouzė imtų ir taip padarytų? To jau truputį buvo per daug. O ir Džuozės nuteisimas skystokas. Lyg kas nors galėtų nustatyti, dėl kurio šūvio jis iš tikrųjų žuvo. Pasikėsinimas gal būtų buvęs logiškesnis. Na bet subėrusi visus laurus dėl tos teisiškai puikios istorijos, leidžiu sau manyti, kad aš pati kažko neapčiuopiau.

Kaip aš visada mėgstu nueiti į globalizmus, tai ir šiuo atveju turiu pereiti prie žmonijos ir literatūros apskritai. Viena mintis, išsakyta knygoje, kad šautuvas be žmogaus yra niekas, o tikriausiai ir pati istorija taip pat privertė grįžti prie minčių, kurias sukėlė Bado žaidynės – kad jau pats laikas susirūpinti moraline žmonių sveikata, nes šiandieninis pasaulis žiaurus ir tam žiaurumui atsiveria vis platesni keliai, todėl reikia auklėti visuomenę taip, kad jokie ginklai ar moderniosios technologijos neatrodytų baisūs. Pasaulio pabaiga ankščiau ar vėliau ateis, ir tik nuo to, kokie mes būsime, priklausys, ar gyvensime kaip Paneme, šaudysime mokinius kaip Devyniolikoje minučių, ar prisitaikysime prie naujo pasaulio ir gyvensime toliau, išlikę žmonėmis. Būtent to auklėjimo tikslais, reikia nustoti diegti jaunimui pasenusias antikines dogmas, ar dar blogiau, skatinti galvoti taip, kaip viduramžiai rašė pavieniai šviesūs žmonės vien tam, kad žinotum ir galėtum parašyti rašinį. Reikia įtraukti į programą ir tokias knygas kaip Devyniolika minučių, ne dėl meninės vertės, nes niekas normalioje pagrindinėje menininkų neaugina, bet dėl joje išsakomų minčių. Nes netgi jei dalelė to, ką Jodi Picoult norėjo pasakyti, pasieks keleto žmonių iš vienos klasės smegenis, tai jaus bus didžiulis laimėjimas.

Puikus romanas, paskatinęs į norimų perskaityti sąrašą įtraukti ir kitas Jodi Picoult knygas, privertęs rimtai susimąstyti ir leidęs pasimėgauti keletu vakarų su tikrai gera knyga.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą