įtikinėjimas

Mano taip mylimos ir gerbiamos Jane Austen jau ketvirtas skaitomas romanas Įtikinėjimas ir vėl man suteikė daug malonumo. Jau antrą kartą aprašinėju Austen kūrinį, taigi jau maniau, kad nelabai turėsiu ką ir pasakyti, nes kaip bebūtų, jos romanai turi labai daug panašumų tarpusavyje, o aprašinėdama Emą leidau sau aprėpti labai daug, bet, rodos, nors ir trumpai turiu ką pasakyti.

Šių metų pradžioje teko susipažinti jau su antru personažu, vardu Ana. Pirmoji manęs labai nesužavėjo, o štai ši savo charakteriu jau daug panašesnė į normalų žmogų: stipri, švelni, protinga. Žinoma, negalima paneigti, kad savo nuomonės jai kai kuriais atvejais laikytis reikėjo stipriau, bet šiaip – tipinė Austen romanų herojė, kurią pamilsti ir visą laiką stipriai palaikai. Po Anos Stil pasaulio, buvo tikra atgaiva mėgautis šiuo rafinuotu, žinoma kuriozišku, bet gražiu pasauliu, šitaip paprastai, bet nuostabiai aprašytu.

Ką naujo apie Austen pastebėjau šiame romane? Turbūt aiškiai nei ankščiau pajutau tą jos lėtą, elegantišką pasakojimo manierą. Ji neskuba, neerzina ir nekuria intrigos iš anksto, ji tiesiog lieja pasakojimą, kuris pats savaime nešą jos parinktą žinią. O pasiekusi kulminaciją, ji  leidžia trumpai pažvelgti į jos sugalvotąją laimingą pabaigą, pamatyti, kokia kryptimi viskas pajudėjo ir palieka daug vietos svarstymams, kaip viskas rutuliojosi personažų gyvenime. Jai rūpi ne laimingos pabaigos, o tai, kaip jos triumfuoja prieš prietarus, puikybę, tuštybę ir turto troškimą.

–  Kiek atsimenu, dar nesu atsivertęs knygos, kurioje nebūtų rašoma apie moterų nepastovumą. Ir iš dainų, ir iš patarlių  - iš visko matyti, kad moterys nepatikimos. Dabar turbūt sakysite, kad visa tai parašė vyrai?
– Gal ir sakysiu. Taip, taip, prašau jūsų – nereikia jokių pavyzdžių iš knygų. Vyrai visada galėjo laisviau išreikšti savo nuomonę. Jie visada buvo labiau išsilavinę, ir plunksną nuo seno savo rankose laiko vyrai. Taigi neieškokime įrodymų knygose.

Ir galiausiai pati Austen šiame romane šiek tiek užsiminė apie apgailėtiną moterų rašytojų, o kartu ir savo, padėtį to meto literatūroje. Bent jau oficialiai rašyti galėjo tik vyrai, pati Austen savo kūrinius spausdino po pseudonimu, kuris visgi sufleravo, kad autorė yra moteris, bet šiaip ar taip literatūrą valdė vyrai. Žinoma, galima numoti į viską ranka ir sakyti, kas buvo, tas pražuvo, bet vėl aš užsivesiu apie tą patį -  nemažą iš to išplaukiančią bėdą aš matau ir šiandienos mokyklose. Tik dabar aplankė suvokimas, kad tarp privalomos visuotinės literatūros kūrinių nebuvo nei vieno, kurį butų parašiusi moteris. Lietuvių literatūra – kita kalba, bet pasaulinės nebuvo nei vienos. O kuriozas tame, kad žmonės turi remti savo mintis apie santykius, šeimą būtent tais kūriniais. O kai geriau pagalvoji, juk vyrai tikrai nebuvo patys objektyviausi tokių dalyko žinovai, žinoma, moterys taip pat, bet visgi reiktų abiejų pusių nuomonės, norint susidaryti savąją. Savaime aišku, negalima šia tema kalbėti vienareikšmiškai ir vienus nuteisti, kitus visiškai išteisinti. Buvo daugybė protingų vyrų rašytojų, kurie į situaciją žvelgdavo blaiviai, kaip tarkim ir pati Austen. Jos kūriniuose tyčiojamasi ir iš vyriškosios, ir iš moteriškosios giminės, tarp jos tauriųjų personažų yra ir vyrų, kurie pasižymi daugybe gerųjų savybių. Visuomet svarbu laikyti pusiausvyrą, o net ir mūsų dienomis to kartais trūksta, todėl iš Austen ypatingai to ir būtų galima pasimokyti.

Jane Austen kūrybos klestėjimo laikai jau giliai praeityje, bet kad ir kaip bebūtų, ji buvo nuostabi rašytoja, protinga moteris, kuri, tik vieno gaila, parašė ne tiek jau ir daug kūrinių, kuriais būtų galima džiaugtis ir su malonumu skaityti.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą