o kas jeigu

Neretai vaikštinėjant mylimomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir žvelgiant į kartais užsislėpusius ir užgožtus gražius Vilniaus pastatus, puošiamus nuostabaus dekoro, kurio dažnai net ir šimtąjį kartą einant galima nepastebėti, mintyse sukirbėdavo mintis  o kas jeigu. O kas jeigu koks nors istorijos sraigtelis būtų pasisukęs kitaip ar kokia nors istorinė asmenybė būtų priėmusi kitokį sprendimą ir Lietuva būtų tapusi klestinčia, gerbiama valstybe, kokia kadaise buvo. Andrius Tapinas „Vilko valandoje“ pateikia savąją o kas jeigu versiją.

Jis pasakoja apie Vilnių, išsilaisvinusį iš caro imperijos, apie Vilnių, kuriame viskas įmanoma, apie Vilnių, pagardintą geru žiupsniu mokslinės fantastikos ir trupinėliu mistikos, apie Vilnių, virš kurio skraido kartais apsišaudantys dirižabliai, apie Vilnių, klestintį, pasauliui svarbų ir jo dėmesio centre esantį, apie Vilnių, kuris kovoja su klastingais priešais, apie Vilnių, koks jis galėjo būti.

O Aljanso Vilnius – nuostabus, klestintis, pasikeitęs, bet drauge tas pats mylimas Vilnius. Paskendęs gare, naujovėse, judėjime, bet tas judėjimas vyksta dažnai pažįstamose klaidžiose senamiesčio gatvėse ar tūkstantį kartų aplankytose vietose. Aljanso Vilniuje puikiai dera realus, istorinis, legendinis ir fantastinis miestas, kuriame Gedimino bokštas tampa skrydžių valdymo centru, kažkur Naujininkų pusėje įsikuria prasčiausią reputaciją turintis rajonas, o Pilies gatvėje blaškosi geležinis vilkas.

Kas man knygoje labiausiai patiko? Tai, kad „Anglies ir Akmens“ alternatyvus pasaulis keistai atkartoja senąjį su visais jo paklydimais ir laimėjimais. Pasaulis įdomesnis ir fantastiškesnis, bet ne utopinis, o lygiai toks pat sugedęs kaip ir tikrasis. Lyg sakytų: kad ir ką darytum, nei žmonių, nei vadovų mentaliteto nepakeisi. Kvapą gniaužiantys nuotykiai ir nervų ląsteles žudančios intrigos čia kyla iš vieno labai realaus šaltinio. Taip knyga atvirai ir vaizdžiai papasakojo mūsų didžiosios geriausios draugės iš rytų politiką, kuri, jei knygą skaitai grėsmingų šiandienos įvykių fone, vis skaudžiai bado smegenis ir širdį.

Bet čia drauge slypi ir labai džiugus dalykas. Vilnius kovojo, o nervus tampė saikingai.  Intrigos buvo šlykščios, bet neužsitęsdavo, vis išsispręsdavo kartais netikėčiausiais būdais. Vilniečiai, tarp kurių buvo ne viena naujomis spalvomis sužibusi istorinė asmenybė, buvo apsukrūs, protingai reaguodavo į provokacijas ir driokstelėdavo šachu ir matu. Kartais net atrodė, kad pats Vilnius neketina pasiduoti ir netgi tikėjausi, kad miestui degti sutrukdys liūtis, nors ir pasiūlytas sprendimas buvo malonus.

Džiugino ir kelios švelnaus humoro kertelės, vis tinkamose vietose nosį iškišantis Efraimo pasakojimas, kai kur labai įdomiai įaustas miesto aprašymas, apskritai gan įdomiai valdomas pasakojimas trečiuoju asmeniu, bet visgi iki tobulumo man kažko pritrūko. Galbūt keliais veikėjais buvo per daug ir svarbiausieji neatsiskleidė taip gerai kaip galėjo, galbūt pradžioje man įsibėgėjimas buvo kiek per lėtas, galbūt ne iki galo pavyko sulieti viską į gražią menišką  kūrinio srovę.

Visgi Andriaus Tapino ir naujojo stimpanko žanro lietuvių literatūroje debiutas man pasirodė sėkmingas ir originalus. Lauksiu kitų ciklo dalių, tikėdamasi kad ir Vilnius, ir rašytojas, ir žanras suspindės dar ryškiau, juolab, kad romano pabaiga uždavė daug įdomių klausimų. Man patiko šis o kas jeigu variantas su Vilniumi, kokiu jis galėjo būti, išdidžiu ir branginamu.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą