placebas

Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. Skaitymas kiek užsitęsė, o ir galutiniame rezultate nelikau labai sužavėta. Knyga pasirodė baisiai niūri ir moderni, kiek paranojiška ir keistoka, bet suręsta tikrai įdomiai. 

„Laikas juda ne tiesia linija, kaip iš anksto paleista strėlė, tačiau kaip traukinys, kuris riedėdamas bėgiais, gali sugrįžti į jau pravažiuotą stotelę. Toks laiko kilpojimas <...> rodė, kad įmanoma ne tik parsirasti į praeitį, bet, panorėjus ar labai pasistengus, dirstelėti į ateitį. <...>Tai, kas dar tik privalo atsitikti, jau yra atsitikę.“

Knygoje kalbama apie visą pasaulį apraizgiusią, šiurpą keliančią organizaciją, kuri, rodos, nulipusi tiesiai iš Orvelo galvos. Manipuliuoja, žlugdo žmones, projektuoja tikrovę, kaip jiems parankiau, siekdami neaiškaus antiutopinio tikslo, kuriam siekti pasitelkia psichologiją, žiniasklaidą, televiziją, reklamą, visas žmoniją supančias technologijas, taip plauna visam pasauliui smegenis, skatina žmones žudytis, nekęsti ir sėja netikrumą visame kame. O jau būdai, kuriais jie to siekia! Nelabai kenksmingi narkotikai mitinguose ir ant spaudos popieriaus, mašinos, galinčios paskatinti žmogų žudytis, įvairiausia psichologiniai triukai, tikrai fantastinės srities hipnozės  - ir čia tik perliukai. Skaitydama knygą vis mėčiausi ir dar dabar galutinai nenusprendžiau ar šis romanas buvo labai didelė ir viską apraizganti metafora, ar iš knygos puslapių dvelkė stipria paranoja. 

„Veidrodžio atradimas civilizacijai yra toks pat reikšmingas kaip rato. <...> Ar tie praeities gyventojai bent jau bandydavo įsivaizduoti, kaip atrodo, ar jiems tai buvo nė motais, ar tik veidrodžio atradimas žmogaus išvaizdą pavertė bene svarbiausiu egzistenciniu varikliu?“
 
Bet kuriuo atveju, už viso šito apčiuopiamo dalyko, vadinamo Placebu slypėjo daug opių šiuolaikinės visuomenės ydų. Savaime aišku, kad šiandien žmonėms praplauti smegenis yra baisiai lengva ir technologijos šio darbo tikrai nepasunkina, čia slepiasi ir reklama, ir įvairiausi neaiškūs pokalbių šou ir paprasčiausi laikraščiai, o kur dar socialiniai tinklai, iki kurių bumo Ivanauskaitei rašant šią knygą tikriausiai buvo dar toli, nes knyga turbūt būtų pastorėjusi keliasdešimčia puslapių dėl tokių galimybių, kokias teikia internetas šiandien. Nemažai kalbama ir apie grožio kultą, pinigų galią, aukščiausio lygio veidmainiavimą, vertybinį žlugimą.  O kur dar tas nepakeliamas vienišumas, kai jautiesi vienas net kai šalia tavęs yra būriai žmonių, ar keli kuriems, rodos, turėtum rūpėti. 

Kaip ir minėjau – labai niūri knyga. Kriminalai, savižudybės, zombinimas. Knygoje visiškai nėra vilties, jokių prošvaisčių, tik dar niūresnė ateitis. Visiškai pakrikęs tikėjimas žmonija, rodos, iš kiekvieno puslapio dvelkia kažkoks pasidavimas, neviltis, lyg romanas pats savaime rėktų ir klaustų, iki ko gi mes nusiritome. O kai geriau pagalvoji, kažkuri to dalis, pritaikyta realybei, visgi yra tiesa, ir pasidaro dar baisiau. Iš tikrųjų, priminė Orvelišką fantaziją, bet čia buvo kažkaip kitaip. 1984-uosiuose matėme jau sukurtą antiutopiją, kuri buvo tikrai meistriškai sukonstruota ir kiekvienu savo reiškiniu stebino ir jaudino. Placebas štai labai pritaikytas šiandien vykstantiems konkretiems reiškiniams, lyg būtų norėta žmonijos savarankišką degradavimą suversti ant kažkokios pogrindinės organizacijos pečių. Pasirodė kažkaip dirbtinoka, juolab, kad viskas vyko Lietuvėlės kontekste. Sunku įsivaizduoti, kad tokie procesai prasidėtų čia, pas mus. 

Apskritai keista buvo skaityti romaną apie šiandienos Lietuvą, na, dešimtmečio atgal, bet visgi vis tiek šiandienos, su tikrais įvykiais, apie kuriuos viską gana gerai žinai. Kol kas mažai skaitau lietuviškos literatūros, o ir iš tos kurią skaitau, tai pirmas apie tokią Lietuvą, kokią pažįstu aš, taigi Placebas suteikė tikrai nemažai naujos patirties. Galbūt todėl mane taip ir dirgino visas tas konspiracinis fonas. Prakalbus apie Lietuvą negalima pamiršti ir Vilniaus. Šiemet skaičiau dvi lietuvių autorių knygas ir abejose figūravo Vilnius – fantastiškasis Vilko Valandoje ir senasis Silvoje. Tie du Vilniaus variantai buvo pažįstami, bet vis tiek gana tolimi. Placebo Vilnius štai buvo toks artimas ir pažįstamas, kad net vaizduotei vietos liko gana mažai. 

„Kiekvienas likimas vertas romano“
 
Visgi knyga suręsta ir sukonstruota įdomiai. Viskas pasakojama iš šešių veikėjų pozicijų, tris iš kurių net sunku pavadinti veikėjais. Katė (iš karto ir labai akis badydama išlenda garsioji Ivanauskaitės meilė katėms), mirusiosios siela ir įvardžiu Jis įvardinamas Placebo tarnautojas, kuris rodos, visam kam diriguoja, žodžiu, savotiška pasaulio valdovo metafora. Per šiuos pseudo-veikėjus perteikiama daugiausia idėjų, per Jo poziciją – apie Placebo tikslus ir neigiamą pasaulio gyvenimo pusę, katė tuo tarpu vertina pasaulį iš savo prizmės, kas irgi ne ką optimistiškiau. Atrodo, kad tai kažkokia abstrakcija, lyg pačioms idėjoms būtų suteiktas kūnas, kad būtų paprasčiau jas perteikti. Kas man nelabai ir patiko – labai daug idėjų buvo dėstoma tiesiogiai, o ne perteikiama įvykiais. Kiek labiau patiko trijų tikrųjų veikėjų dalis – numylėtinis televizijos žvaigždukas, jo keistuolis atsiskyrėlis vyresnysis brolis ir gyvenimu nusivylusi kriminalinių naujienų žurnalistė. Būtent iš jų pozicijų išsirašiau daugiausia citatų, būtent per jų gyvenimo tragedijas perteiktos idėjos mane palietė gerokai daugiau negu tiesioginis postringavimas. O likimai jų tikrai tragiški, nors drauge ir labai simboliški – Placebas laimėjo. To aišku ir galima buvo tikėtis – puikus niūrios knygos finalas. 

Patiko man ir tas ištisinis dėlionės dėliojimas. Tiesa, tie detektyviniai elementai buvo tokie šiaip sau, tik tarp kitko, bandyta sukurti intrigą ir kurį laiką visai sekėsi, bet sužinojus tiesą, kuri ir pati buvo gana dviprasmiška, galvojo kirbėjo ne nuostaba, o grįžimas mintimis atgal ir narpliojimas, ar prieš tai aiškiai nebuvo teigta kitaip. Tikrąją intrigą aš raudau visai kitur. Daugelio veikėjų praeitis ir gyvenimo istorija atsiskleidė fragmentiškai, vietomis nelabai nuosekliai ir buvo įdomu būtent taip, lėtai ir natūraliai pažinti tuos savotiškus veikėjus. Čia turėčiau paminėti  ir Juliją  – veikėją, apie kurią sukosi visas veiksmas, bet kuri pati romane dalyvavo tik kaip vaiduoklis, siela, klajojanti nebūtyje, kurioje materializavosi visa jos gyvenimo istorija, papildoma kitų jos pažinotų žmonių. Žodžiu, tikrai įdomiai papasakota įdomaus žmogaus įdomi istorija. 

Kitas dalykas, kad visi veikėjai mane erzino, jie, bent jau man taip rodės, taip lengvai pasidavė visiems manipuliavimams, kad darėsi pikta. Ir daugiau ne ant tos neaiškios organizacijos, o ant jų, kad pasidavė ir tą nedidelę dalelę savęs paleido vėjais, iškeisdami į dirbtinį, suvaidintą gyvenimą. Pradžioje Rita man patiko, pasižymėjo gana aštriu protu, atkaklumu, bet nespėjus man ja gerai pasidžiaugti, pradėjo elgtis visiškai kvailai, mintyse kartais dar sužibdavo pavieniai sveiko proto likučiai, bet savo gyvavimu ilgai nesidžiaugę greitai užgesdavo, kol galiausiai išgaravo visai. Štai čia išlenda dar vienas Okeanijos ir Placebo skirtumas – 1984-uosiuose aprašyta kovos istorija, o Ivanauskaitės versija nuo pat pradžių pasakoja pasidavimo istoriją. Liūdna. Ir veikia neigiamai. 

„Kalba atspindi ne vientisą, bet suardytą pasaulį, įstengia perteikti tik jo fragmentus, skeveldras.“
 
Kiek nusivylusi likau kalbos stiliumi. Modernybė veržėsi per visus kraštus. Vienarūšėmis dalimis beriami žodžiai vienam ir  tam pačiam dalykui apibūdinti, kursyvu rašomi ale modernūs žodžiai, debilūs telefonai, keisti palyginimai – siauras kaip gimdos kaklelis. Vietomis ta beskonybė tikrai žlugdė. 

Taigi tokia štai ta mano pirmojo pažintis su Ivanauskaite – susižavėjau jos būdu konstruoti istoriją, bet pati Placebo istorija man nebuvo prie širdies. Kai kurios idėjos puikios, verčiančios susimąstyti ir analizuoti tai, kaip šiandien gyvename, bet knygoje tai pateikta per daug pesimistiškai ir tiesiogiai, kad man šis romanas įsirėžtų kaip tikrai labai patikusi literatūra.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą