katastrofos


Vargu ar antras kartas jau tradicija, bet simboliškai šiemet vėl pradėjau nuo labai lengvos ir skurdžios serijos. Dar simboliškiau, kad jų vardai dažnai minimi drauge. Katastrofas (jas vadinu taip ne iš blogos valios, tiesiog knygos juk taip ir vadinasi: Aš ir jis. Tikra katastrofa ir Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa) pradėjau skaityti dar pačioje praėjusių metų pabaigoje, o šiandien baigiau viską, ką iš jos radau po saule, be dviejų lietuviškai jau išleistų dalių dar ir trumpas istorijas angliškai internete, viena jų gal ir nelabai trumpa, bet apie viską nuo pradžių.

Tiesa, minėjau apie kitą seriją, su kuria ši gretinama – 50 atspalvių. Tai dėl to jie, beje, neklydo, nors su aprašymu ant nugarėlės aš bendrai ir nesutinku. Su šitom juokingom serijom yra tokia įdomi metamorfozių grandinė. Ją imsiu ir papasakosiu. Viskas prasideda nuo Saulėlydžio – visus pakerėjęs bestseleris iš paauglių gyvenimo su fantastikos elementais, visą tai po ko kurio laiko suaugusiųjų pasauliui adaptuoja vidutinio amžiaus moteriškaitė, o tada kita viso šito maskarado gerbėja sugalvoja uždaryti ratuką ir adaptuoja 50 atspalvių suaugusiųjų pasaulį atgal į jaunimo tarpą, šį kartą tik prideda papildomus metelius. Nuoširdžiai apgailėtina.

Banalybių pakalnė. Siužeto užuomazgos maždaug tokios: blogas berniukas, ant kurio merginos pačios kariasi, kurioms po vienos nakties nuotykio jis net nepaskambina ir kuris dėl pinigų vakarais mušasi nelegaliose kautynėse. Ir miela nekalta mergaitė, kuri nešioja labai daug nuobodžių megztukų, nors šiaip per visas knygas tik vieną kartą pačioje pradžioje tokį ir tevilki. Po kovos, kurios metu priešininko kraujais kaip reikalas tą megztuką jai aptaškė, tas vaikinas pirmą kartą ją pamato (nors jie kartu ir mokosi koledže) ir jam nei iš šio nei iš to jos mirtinai prireikia (nes ji juk kažkuo ypatinga, nors niekas įskaitant ją to ir negali suprasti, nes vargu ar yra ką), jis pradeda su ja bendrauti, neva keičiasi ir panašiai, bet ji juk negali pulti taip žemai ir priešinasi, todėl jie tampa draugais, aišku kaip ten viskas baigiasi, bet pakeliui dar aišku yra nuobodžios lažybos su ne tokia nuobodžia atomazga, po kurios ta miela mergaitė mėnesį pas jį turi gyventi, lova, kurioje jie miega kartu (TIK miega) būdami draugais, ta pati lova, kurioje be jos niekada nėra buvusi jokia kita moteris, meilės trikampis su tais dviem ir auksiniu berniuku. Ai, tiesa dar ta miela mergaitė turį paslapčių ir praeitį.

Be to, kad viskas gana banalu, visa knyga yra nelabai logiškų dramų kratinys. Normalūs žmonės taip nesielgia nors tu ką. Aš aišku suprantu, kad gyvenime būna nemažai nesusipratimų, bet ne tokių, kai visi vieni kitiems viską iškloja, bet vis tiek eina skirtingais keliais ir dėl to kankinasi. Žiauriausia, kad visa tai skaityti visai įdomu, jeigu išjungi racionalaus mąstymo mygtuką.

Knygos tik ir tesisuka apie judviejų santykius. Paprastai ir šituose lengvo turinio greitai ryjamuose romanuose būna kažkokia pašalinė žmoniška intriga, dramų, kurių fone vyksta visos santykių peripetijos, bet čia du trečdalius knygos visas siužetas apsiribojo judviejų santykiais ir vienintelė intriga buvo – kokia toji jos praeitis, bet ir ta galiausiai įspūdžio nepadarė, nors galiausiai ir sukūrė pašalinį siužeto vingį, kuris buvo toks dramatiškas, kad vos nesibaigė brutalia mirtimi, bet jam autorė išskyrė tik vieną nupiepusį skyrelį ir aprašė viską taip lengvabūdiškai, lyg čia būtų niekis. Nenuostabu, kad tik seilėjimąsi ji ir aprašinėja.

Apie seksą kalbos buvo daug. Jis juk didžiausias pasileidėlis kokį galima įsivaizduoti, bet galiausiai pats seksas buvo nelabai įsimintinas. Tai nesupratau, kam tada reikėjo tiek kudakuot. Jeigu įsivaizduoji, kad skaitys vaikai, tai nereikia ir tų grubių žodžių kas trečiam puslapy, bet jeigu jau juos vartoji tai būk miela ką nors ir parašyk galiausiai. O geriausia, kad jie mylisi praktiškai tik kai jų santykiuose viskas prastai, saugojimąsis ten irgi atrakcija, kol paskui kažkur dingsta. Labai jau nevaikiškai vaikiška.

Knygos serijoje iš esmės dvi, bet vyksta tai jose tas pats, nes antroji – pirmosios versija vaikino akimis. Simboliška vėl, kad šita idėja sieja visas mano pradžioje parašytos metamorfozės dalyves – Meyer irgi buvo pradėjusi rašyti viską iš Edvardo perspektyvos, James tai planuoja, o McGuire ėmė ir padarė. Šitai man patiko – išbandyti šitą koncepciją. Ir vargu ar noriu daugiau. Tik labai gera rašytoja gali įsijausti į vyro vaidmenį ir atvirkščiai, o jos tokios toli gražu nėra, juolab kad ir veikėjai yra neva neeilinės asmenybės. Tai vat ta vyriškoji knyga gavosi visai šiaip sau. Abejočiau ar vyras taip galvotų. Pradžioje, kokius 15 puslapių bandyta visur kišti grubius žodžius, vartoti visokias ale vyriškas klišes ir tuo viskas baigėsi, tada lyg burtų lazdele pamojus viskas dingsta. Žmonės per akimirką taip nepasikeičia, kad net ir galvoti pradeda kitaip. Galiausiai iš to agresyvaus vyruko išvis liko šlapia bala. O juk iš šitos dviejų perspektyvų idėjos galima nemažai išspausti. Pavyzdžiui pridėti judviejų scenų, kurių ankščiau nebuvo, kad skaityti jau žinomus dialogus nepabostų. O ten tas pats, kai kas tik iškirpta ir pridėta šiek tiek pašalinio veiksmo su jo šeima ir kekšėm. Gėdingai neišnaudota idėja.

Štai papildomoje knygoje, nors aš ją nelabai ir knyga vadinčiau, nes ir goodreads ją laiko tik tarpine istorija, viskas pasakojama abiem perspektyvom iš karto, vienas dalykas vieno akimis, kitas  - kito, tai jau buvo šiek tiek logiškiau. Nors man labai nepatiko visas tų trumpų istorijų ir knygų epilogo išdėstymas – totali makaliūzė. Tai 11 metų į priekį, tai vieneri, tai vėl realus pirmų knygų laikas.

Laikas turbūt pradėti ir vėl aiškintis, kodėl aš jas šitaip surijau. Nes man įdomu jas suryti. Ne skaityti, bet imti ir susisiurbti visą tą jaudinančią nelogišką istoriją į save, dėl to esu priklausoma ir nuo serialų tikriausiai. Juk į knygas dažniausiai bėgi alternatyvios realybės ieškoti, o šitos knygos suteikia gerą kaip niekas kitas alternatyvią realybę, kurioje gali paskęsti. Nes juk alternatyvioje realybėje logikos dėsnius, jeigu nori, gali trumpam ir pamiršti. O pasimiršimui šitos knygos tikrai tinka.

Galiausiai pašaliniai dalykai. Niekaip nesupratau, prie ko ten tie drugeliai viršeliuose – juk jis visą laiką ją vadina balandėle, o ant viršelių šmaukšt ir drugeliai. Nei šiaip, nei taip. Kitas dalykas kad ant nugarėlės pažadėti labai jau šmaikštūs dialogai. O aš jų nelabai radau, visi tokie dirbtiniai. Aišku, garantuotai mano atveju tai daugiausia vertėjos kaltė. Niekaip negaliu nepateikti pavyzdžio. Angliškai sakinys skamba taip: „And to the absolute fucking horror of losing your best friend because you were stupid enough to fall in love with her.” Lietuviškai taip, ir dar abejose knygose: „Ir už nenusakomą siaubą, kai netenki geriausio draugo, nes nesugebėjai laiku jo pamilti.“ Žinoma, žodžiai stupid ir soon ir reikšme, ir išore yra baisiai panašūs, nes jie juk turi net vieną bendrą raidę, bet ir sukeitus tuos žodžius, sakinio taip neišversi.  Dar taip sakinio neišversi jeigu nors šiek tiek gilinaisi į tai, ką vertei. O dar prisiminkim, kad žodis draugas lietuvių kalboje turi giminę. Žodžiu, su lietuvių knygų keptuvėmis problemyčių yra.

Esu tikra, kad dar daug ko nepaminėjau, bet aprašymas ir taip gavosi perdėm ilgas. Kaip visuomet būna, kai užsimanau purvą semti kibirais ir pilti išsijuosus. Žodžiu knygą surijau, bet jai iki etiketės „patiko“ kaip man iki mėnulio. Nėra beviltiška ir nesigailiu tų keletos valandų, kurias sugaišau jas skaitydama. Tiesiog mano racionalaus mąstymo mygtukas sunkiai spaudžiasi.

Su naujais skaitymo metais!

P.S. knyga 1/3, viršelis 1/3, anotacija 1/3, pavadinimas 1/3 (originalus - 2/3)

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą