tikimybių trilogija


Jaučiuosi ganėtinai atsilikusi distopinių trilogijų pasaulyje, nes „Parinktieji“ dar tik antras mano šuolis į jį. Daug negalvodama šokau ir pakliuvau į Bendruomenės pasaulį, kuris su savo gyvenimu tikimybėse keistu sutapimu priminė man kaip tik savaitę prieš skaitant pradėtą klausyti tikimybių teorijos kursą universitete. Galbūt dėl to sauso pagrindo trilogija nepalietė manęs taip kaip buvo galima tikėtis po triuškinančios Bado žaidynių sėkmės.

Bendruomenės pasaulis statiškas, sustyguotas, suplanuotas ir šaltas. Jame visko pagrindas – mokslas. Žmonės gyvena taip, kaip liepia Bendruomenė, nes ji pasitelkia skaičiavimus ir žino, kas yra geriausia. Pasako, su kuo gyventi, kada susilaukti vaikų, kuo dirbti, ką veikti laisvalaikiu, atsiunčia specialiai paskirtą maistą, be kurio nieko kito negalima valgyti, nurodo, net kada turėsi mirti – per savo 80-ąjį gimtadienį. O kartais netgi priverčia tave pamiršti kokią dieną savo gyvenimo, kad būtum paklusnus. Svarbu, kad visa tai ne šiaip sau, kad pagąsdintų ir išlaikytų valdžią. Dėl tos griežtos tvarkos žmonės visiškai neserga, gyvena sveiki iki pat mirties, gyvena ilgai, o ir miršta oriai.

Kažkaip keista - ketinau jau daugiau pliusų pilti, bet staiga suvokiau, kad tik sveikas gyvenimas visgi ir yra ten vienintelis prioritetas. Tiesiog visoje knygoje netiesiogiai ir labai slapta tarsi teigiama, kad sveikas gyvenimas yra lygus pilnaverčiam gyvenimui. Sutikus su tuo – Bendruomenė iki tam tikro taško atrodo ne tik, kad ne ta, kuriai vertėtų priešintis, bet ta, prie kurios norėtųsi prisidėti. Ir turbūt todėl man visa ta sukilimo idėja iš pat pradžių atrodė kažkokia dirbtina. Palyginus su iškrypusia Bado žaidynių visuomene ir jos nesveiku noru matyti, kaip kenčia kiti, visa ta mokslo vergija neatrodo jau tokia ir atgrasi.

Tačiau visgi Bendruomenė turi dvi pagrindines ydas ir kai viską sudedi į bendrą visumą pasidaro šiek tiek aiškiau. Pirma – galbūt ne tokia svarbi, bet labai paprasta – kad kaip ir visa valdžia per amžius per daug įsijautė į savo vaidmenį ir nuėjo per toli. Nežinia kodėl, neva norėdama pasiekti visų tų įstabių rezultatų, ji ėmė naikinti savo žmones, tuos, kurie bent menkiausiai nepakluso. O išorės priešus apkrėtė maru net nesibaimindami, kad visa tai labai tikėtina atsisuks prieš juos. Apakimas nuo galios - elementari kiekvienos visuomenės problema, kuri ir skiria bet kurią visuomenę nuo utopinės. Antroji yda jau gerokai sudėtingesnė ir specifiškesnė, ją galima pritaikyti jau tik konkrečiai Bendruomenei. Sudėtinga ji todėl, kad persipina drauge su pliusais.

Tai yda, kuri akivaizdi kiekvienam, kuriam jau minėta idėja, kad sveikata yra lygi pilnaverčiam gyvenimui, atrodo niekinė. Man ir atrodo. Dabar sėdint ir sukant galvą net sunku žodžiais nusakyti, kas yra gyvenimas, nes tas žodis reiškia tiek daug. Bet pirmiausia savo gyvenimu mes dalinamės su kitais žmonėmis ir tai daro mūsų dienas turiningas ir suteikia joms prasmę. O tai iš Bendruomenės žmonių yra atimta. Taip, jie turi šeimas, bet tuo mažu rateliu visa koreliacija su kitais asmenimis ir baigiasi. Mat lankyti jie gali tik šeimos narius, žinoma, sutinka žmonių ir darbe, bet ten tik dirba, o po darbo iš karto važiuoja namo, kur pas kaimynus eiti griežtai draudžiama – jie neturi galimybių leisti laiko su draugais, jei tokių turi, nuveikti kažką, kas suteiktų džiaugsmo, nes ne tik, kad nelabai turi laisvalaikio, bet neturėtų ką veikti, nes visi mums savaime suprantami laisvalaikio leidimo būdai yra sutraukti iki minimumo, mat jie žmonijai nieko neduoda. Nes tai, kaip žmogus jaučiasi jiems absoliučiai vienodai šviečia – svarbiausia sveikas ir susilauks sveikų palikuonių. Tai dar vienas dalykas, kodėl mano supratimu Bendruomenės šeima nebūtinai suteiks žmogui pilnatvę – tos šeimos kuriamos ne todėl, kad du vienas su kitu gerai besijaučiantys ir kažką bendro turintys žmonės taip sutaria, o todėl, kad Bendruomenė juos parenka ir pirmiausia kreipia dėmesį į genus, o ne į žmogiškąsias savybes. Atkreipia dėmesį aišku ir į tai, bet man labai sunku įsivaizduoti, kad kažkoks duomenų rinkinys galėtų apibūdinti žmogų. Juolab, kad aiškiai pasakoma, jog žmogus gali lengvai iškreipti duomenis ar vėliau jais manipuliuoti, kaip rodo pirmiausia ir Kajaus pavyzdys. O suvokti, kaip žmogus gali jaustis laimingas, gyvendamas su žmogumi, kuris jo galbūt nesupranta, kuriam negali nuoširdžiai pasipasakoti, yra tikrai labai sunku. Kalbant apie interakciją su kitais žmonėmis Bendruomenėje aišku yra ir išimčių. Viena jų  - jaunimas. Jie turi daugiau laisvės bendrauti su draugais, nes kartu eina į mokyklą ir turi specialų laisvalaikio laiką – beda aišku tik ta, kad jie amžinai turi veikti tą patį per tą patį. Kita išimtis – žmonės, kurie neturi šeimos, nes taip pasirinko. Jie gali vaikščioti į pasimatymus, bet jie negali niekur nuvesti, o jau vien tai atrodo taip tuščia, kad kraupu.

Mano supratimu Bendruomenės koncepcija veda prie „žmogus – robotas“ idėjos. Jis suvokiamas ne kaip jausmus turinti, savo gyvenimą valdyti gebanti būtybė, bet kaip objektas, kurio pareiga versti pasaulį suktis, pratęsti giminę, nebūti našta ir daryti, kas liepiama. Bet juk svarbiausia, kad robotai nesugestų – taip ir žmogui svarbu negesti, vadinasi nesirgti ir nemirti neatlikus savo programos. Tik šitaip galima paaiškinti, kodėl fizinė sveikata yra nors kiek svarbesnė už psichinę. Reiktų išsikelti klausimą – argi sergantis žmogus negali būti laimingas ar naudingas ar netgi laimingesnis ir naudingesnis nei kitas visiškai sveikas? Mano supratimu dar ir kaip gali ir čia visa esmė.

Taigi autorė sukūrė štai tokį tikimybinį, mokslinį, robotišką pasaulį ir pati su juo kovoja, pati išskiria jo blogąsias puses. Tai, ką išskyriau prieš tai yra mana knygos įvykių interpretacija. Pati autorė gana aiškiai pabrėžia Pasirinkimo svarbą. Jis yra visiškai atimtas iš Bendruomenės narių ir dėl jo jie kovoja. Aš tikrai sutikčiau su tuo, kad jis vaidina didžiulį vaidmenį jau minėtame šeimos kontekste. Kas man pasirodė nelabai priimtina, kad autorė drauge ir atmeta šią idėją. Viskas prasideda nuo meilės istorijos, kuri neturėjo įvykti, bet galiausiai vis tiek paaiškėja, kad Bendruomenė ir čia buvo teisi, tik to niekas iš pradžių nežinojo. Man tai atrodo kaip gana rimtas smūgis laisvos valios koncepcijai, net jei esmė buvo parodyti, kad viskas yra sąlygiška. Greta pasirinkimo labai aiškus Meno motyvas. Kūryba iš Bendruomenės taip pat atimta ir susidaro įspūdis, kad tai pats svarbiausias dalykas. Visą Sukilimą, taip pat ir Kajų su Kasija, pirmyn veda poezija ir man tai kiek nesuvokiama. Dabar dėstydama mintis aiškiau suvokiu, ką jie prarado negalėdami skaityti knygų ar žiūrėti filmų tokių, kokių tik panorėję – viskas sukosi tik apie jų kasdienybę Bendruomenėje, neleidžiant suvokti nieko daugiau – jie prarado daug pasaulio ir tai svarbu, bet ar svarbiausia? Abejotina. Juolab, kad Bendruomenė ir buvo iliuzija, nuo kurios jie bėgo  - ir pabėgo į tikrą pasaulį, kur karaliauja tikroji gyvybė ir mirtis. Kažkaip keista manyti, kad būtent iliuzijos o ne kas kita juos vedė į tikrovę.

Aišku viena – šioje trilogijoje beveik niekas nėra taip, kaip atrodo, ir netikėtumų galima tikėtis visur. Knyga beveik kiekvienu klausimu kelia disputą, kurį galima nagrinėti ir visus juos detaliai apžvelgti yra labai sunku, nes ant kiekvieno kampo gali kilti vis nauja diskusija. Šiuo atžvilgiu knyga man tikrai patiko, bet kad bendrai visa problema būtų atskleista puikiai man kai ko pritrūko.

Skaitant skirtinguose epizoduose kilo vis skirtingos asociacijos. Pradžioje, kol buvo atskleidžiamos visos tobulos visuomenės peripetijos tas pasaulis labai priminė Sielonešės pasaulį. Abi jos grįstos abipusiu geranoriškumu, visi sveiki, laimingi ir draugiški. Viskas iš tikrųjų labai gražu, kol nepažiūri iš kitos perspektyvos. Atrodo, kad būtent tai ir kelia didžiausią diskusiją – labai sunku aiškiai nubrėžti ribą tarp gero ir blogo. Nuolatinis stebėjimas ir manipuliavimas praeitimi nepaliaujamai priminė 1984-uosius. Kaip jie ištrynė viską, kas buvo, palikdami tik po šimtą įvairių sferų kūrinių, kaip žmonės neturi jokio supratimo, kas buvo prieš juos, išskyrus tai, ką jiems sakė, kaip Bendruomenė ištrina atmintį apie dalykus, kurie galėtų sukelti nepaklusnumą. Čia drauge ir skirtumas – Bendruomenei reikia specialių priemonių, kai tuo tarpu Okeanijoje žmonės pamiršta, nes jiems taip tiesiog pasakoma. Galima pajuokauti, kad Bendruomenė čia aukščiausio lygio dar nepasiekė.

Ir galiausiai tuo savo Sukilimu, nepasitenkinimu ir meilės trikampiu ji priminė Bado žaidynes, bet tik iš pažiūros. Mat man iš pagrindų skyrėsi tų sukilimų kalibras, meilės trikampio gilumas ir pagrindinės herojės stiprumas. Sukilimai abu pamažu išsigimė, bet Bado žaidynėse vyko kova, o Bendruomenė tiesiog pasitraukė iš kelio. Visą laiką atrodė ir galiausiai paaiškėjo kad tai vienaip ar kitaip tiesa, iš tiesų jokio sukilimo ir nebuvo. Kasija (drauge ir Kajus, bet Kasija kaip pagrindinė herojė neša didesnę atsakomybę ant pečių) man irgi pasirodė kažkokia labai jau pasimetusi, nežinanti kurion pusėn mestis, vis dvejojanti. Buvo labai sunku užčiuopti tą jausmą, kai visa esybe palaikai herojus, kai piktiniesi viskuo kas vyksta. Aš nemanau nieko blogo tame, kad visur kyla klausimų, bet man norėjosi kad tie klausimai durtų kažkur giliau ir atsakymas labiau rūpėtų, o ne būtų tiesiog būtų eilinis teorinis pamąstymas. Kasija neturėjo kažkokio aiškaus principo, jai ne tiek rūpėjo jos pasaulis, kiek Kajus, jos šeima ir pačios jos gyvenimas – noras kurti ir pasirinkti. Taip, jai rūpėjo daug kitų žmonių, nuoširdžiai ir skausmingai, bet ne dėl jų ji kovojo. Kad ir kaip visa tai žmoniška, tokio žmogaus nei iš tolo negalėčiau pavadinti lyderiu. Viena yra turėti klausimų ir dvejonių, bet kita taip niekada ir nepriimti galutinio, neatšaukiamo sprendimo. Taip buvo ir su Ksanderio teismu, kai ji nubėgusi jo gelbėti taip ir nesugebėjo imti ir laiku prabilti, bet labiausiai man užstrigo jos senelio pavyzdžio istorija – visą laiką ji veidmainiavo, pati suvokdama, kad tai neteisinga, kad tai, kas grįš nebus jos tikras senelis. Ir net galiausiai visa tai paleido mano supratimu ne dėl to, kad taip teisinga, o dėl to, kad jai tai neatrodė įmanoma, o tai ne toks jau ir didelis žygdarbis. Mano akimis ji nė iš tolo neprilygo Ketnei, net blogiausiomis šios dienomis. Meilės trikampis išvis pasirodė nelabai reikalingas – plėtojimas buvo minimalus, o ką juo būtų norėta pasakyti irgi iki galo nepamačiau.

Kažkaip keistai glumino visi tie bendriniai daiktavardžiai, parašyti didžiąja raide ir vartojami kaip tikriniai – Bendruomenė, Priešas, Pora, Tarnautojas, Provincija ir panašiai. Žinant Bendruomenės norą optimizuoti viską, gal ir logiška neapsikrauti pavadinimais, bet kodėl tada Provincijos turi pavadinimus? Juk galima viską įvardinti skaičiais kaip Paneme ar kad ir šiandienos Niujorke. Toks sprendimas įdomus, bet kažkaip sukuria kažkokį netikrumą, lyg būtų pasakojama ne tikroji istorija, o užkoduota, pakoreguota jos versija. Trečiojoje knygoje tas Pilotas ir pilotai tai išvis įkyrėjo iki gyvo kaulo.  Bet turiu pripažinti, kad autorė vis tik sugebėjo suteikti tiems pavadinimas prasmę ir nors nenorėjau tiek daug kartų parašyti žodžio Bendruomenė, neprisiverčiu pavartoti jokio kito pavadinimo, o pavadinti juos ir valdžia yra neįmanoma. Knygos suteikė tam bendriniam daiktavardžiui labai aiškią prasmę, o tai tikrai stebėtinas  efektas.

Susigyventi su istorija ir pajausti jos dramatizmą kiek trukdė ir tas kapotas vaikiškas stilius, galbūt ir Kasijos iki galo dėl to nesupratau. Ypatingai pirmojoje knygoje man viskas skambėjo ne kaip septyniolikmetės merginos mintys, o kaip dešimtmetės mergaitės svaičiojimai – be kažkokios prasmingesnės loginės sekos ar vertinimo. Iš pradžių maniau, kad tas stilius priklauso daugiau vertėjui nei autorei, bet kadangi trečiąją knygą skaičiau angliškai tos minties atsisakiau. Galbūt taip parodomas sąmoningai toje visuomenėje prislopintas gebėjimas kritiškai mąstyti, nežinau, bet man nelabai patiko. Kitas įdomus dalykas  - pasakojimas iš kelių požiūrių. Aš esu prisiekusi vientisumo gerbėja ir mane kiek trikdė, kad požiūriu skaičius vis augo. Žinoma, tai leidžia daugiau papasakoti, bet kadangi skyreliai ten tokie trumpučiai kartais susimaišydavau, kieno mintys perteikiamos. Ši koncepcija nuostabi, kai veikėjai yra atskirai ir retai susiduria vienas su kitu, bet kai jie visą laiką būna kartu ir požiūris keičiasi kas pora tos pačios dienos valandų – ima maišytis.

Idėja tikrai įdomi, autorė irgi turi daug potencialo, nes kad ir kaip tikrai sugeba sukurti efektą, o tai, kad jis man ne visai prie širdies jau kitas klausimas. Labiausiai žavi tai, kaip visgi tokios paprastutės, gana vaikiškos knygos suteikia peno apmąstymams ir diskusijoms netgi su savimi. Bandant sutraukti viską, ką ši knyga parodo, į vieną sakinį jis skambėtų maždaug taip: „Tobulų dalykų nėra ir neįmanoma jų pasiekti, nes išsprendus vienas bėdas, jos sukuria kitas - niekas niekada nebūna paprasta ir aišku, bet turime niekada nepasiduoti ir kovoti už save ir tuos, kuriuos mylime“.

P.S. knyga 2/3, viršelis 3/3, anotacija 2/3, pavadinimas 1/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą