maro diena


Iš anksto pabrėžiu, kad nekiltų neaiškumų - „Maro diena“ man patiko ir gerbiu Andrių Tapiną už šią pasisekusią avantiūrą ir tikiuosi, kad seksis ji jam ir toliau ne prasčiau. Jis davė lietuvių literatūrai tai, ko jai tikrai trūko ir tai be abejo sveikintina.

Paklaustumėt – ko gi trūko? Pasakyčiau, kad gaivaus oro gūsio. Skeptikų, aišku, toks atsakymas netenkintų, tai pabandysiu plačiau. (Visgi nekenčiantiems fantastikos toliau geriau neskaityti). Lietuvių literatūroje kažkokie fantastikos daigeliai kartkartėmis, kur nors pasislėpę gal ir kišo nosis iš po žemių, bet kokybiškos, tikros fantastikos tikrai nebuvo, o Tapinas su savo garuojančiais romanais rovė iš vietos kaip padūkęs. Pirmiausia, grąžino prie nacionalinės literatūros tuos prisiekusius fantastikos mylėtojus, kurie jau seniai pasiklydo užsienietiškoje, jau klasika spėjusioje tapti fantastikoje. O kur dar tie skaitytojai, kuriuos pažadino iš žiemos miego ir galbūt ne tik atskleidė kitokią grožinės literatūros pusę, bet ir šiaip knygų skaitymo pasaulį.

Su fantastika viskas aišku, bet juk ne vien ant jos stovi jau įpusėjusi Akmens ir Garo serija. Pirmiausia tai visgi nuotykių romanai – kad fantastika be nuotykių dažnai nei iš vietos, čia jau kitas klausimas. O nuotykines knygas Lietuvoje kepa dažniausiai vaikišką literatūrą kuriantys rašytojai, o nuotykiai rūpi juk ir ne vien vaikams ar paaugliams, bet visiems, o to taip pat nebuvom pertekę.

Kadangi išsiaiškinom, kad knyga man patiko, kad ją verta perskaityti ir kad džiaugiuosi, kad tokios egzistuoja, laikas pereiti prie ne tokios malonios dalies, kuri gali atrodyti paradoksaliai, nes minusų šitoje knygoje radau ir nebūčiau aš, jei nepasidalinčiau. Man atrodo, kad kertinis trūkumas, iš kurio kyla ir visi kitos smulkmenos – knygą parašė ne rašytojas. Skamba kvailai, bet aš tikrai matau skirtumą tarp žmogaus, rašančio knygą, ir tikro rašytojo. Tapinas geras pasakotojas, jis sugeba sudominti, sujaudinti ir nustebinti. Jo siužeto vingiai dažnai nenuspėjami ir įdomūs, jis sugeba suvelti paslaptis į tinklą, kurį vėliau pamažu narplioja ir išlaiko intrigą iki paskutinio puslapio. Bet sukurti tikrą meno kūrinį, kuriam mažai ką galėtum prikišti jam sekasi sunkiai.

Svarbiausia – veikėjai, jų daug, bet jie neišbaigti. Nežinau kaip iš literatūrinės pusės, bet kaip skaitytoja aš iš Tapino teksto nesugebu pažinti veikėjo, suprasti, koks jo charakteris, ko iš jo galima tikėtis, kuo jis patinka ir kuo ne. Jie tarsi kokie bedvasiai. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas, lydėjęs skaitytoją per abu romanus – Antanas Sidabras. Perskaičiusi net susimąsčiau, ką apie jį žinau – kad jis samdinys, kad kartais nesivaldo ir siekia teisingumo. Vargu ar tokio apibūdinimo gana, nes iš jo beveik neįmanoma suprasti jo veiksmų. Aš manau kad būtent dėl to, kad beveik nieko nežinau apie Sidabrą (ir tikrai abejoju ar dėl siužeto spragų) absoliučiai nesupratau jo veiksmų paskutinėse scenose – atrodė visiškai bergždžias reikalas. Aš nesakau, kad veikėjai turi būti nuspėjami, juos tiesiog turi suprasti ir galbūt nelengvai, bet suvokti, kodėl jis pasielgė ne taip, kaip tikėjaisi. Ir galiausiai apie tai mąstydama suvokiau, kad veikėjai neturi istorijos, apie tai, kas buvo praeityje sužinom labai fragmentiškai ir labai specifiškai, siužetui plėtoti to gana, bet veikėjams nieko neduoda. Aš suvokiu visą poreikį paslaptingumui ir kad galbūt daug kas paaiškės vėliau, bet galima vietoj poros penktaeilių veikėjų įpinti ir kokių nors paprastų praeities detalių, padedančių pažvelgti į pagrindinį veikėją giliau. Suprantu tuos paties autoriaus argumentus, kad gilinantis į veikėjus galbūt nukentėtų siužetas, bet suderinti šiuos dalykus ir yra rašytojo darbas, o jis tiesiog pasakoja įdomią, labai įdomią istoriją, bet taip, lyg veikėjus mes jau pažinotume, lyg žinotume daug daugiau nei parašyta ir tai riboja.

Kitas vis kliūvantis dalykas – fragmentiškumas. Viskas gerai su tuo skirstymu į dalis pagal miestus, bet mažų detalių komponavimas kartais trikdo. Ypatingai, kai bandoma imti ir pažiūrėti į sceną iš tolo, kokio nors žmogaus, apie kurį nė velnio nieko nežinai akimis. Pavyzdžiui niekaip nesupratau, kam reikalingi buvo 140-141 puslapiai, kur Konstantinopoly kalbasi seniai ir žiūri ir mergas – nei siužetui ką davė, nei ką nors labiau atskleidė, paplepėjo šone ir tiek. Spėju, kad tai tokie bandymai įdomiau komponuoti tekstą, bet ką jie knygai duoda apart kelių papildomų puslapių, kuriuos galima daug geresniems dalykam išnaudoti, aš nežinau. Taip pat mėgdama tęstinumą, nesupratau, kam pradžioje reikėjo tų laiko nuorodų, kurios galiausiai visai išnyko, o kai viskas pradėjo lėkti kosminiai greičiais gal būtų ir smagu buvę turėti tikslesnį laiko skaičiavimą, kad nebūtų kaip su Altorių šešėly metų skaičiavimu – vieniems atrodo 20, kitiems kad 18 ir visi rodos teisūs.

Ypatingai pradžioje, kol dar nebuvo labai įdomu ir veiksmas neįsisiūbavęs, akys vis kliuvo ir už tokių stilistinių niuansų. Vietomis išlenda gal žurnalistinis stilius, kai kur gana pirmokiškos klišės. Pavyzdžiui, tokie grandioziniai palyginimai kaip „meilė trunka trumpiau nei 3 metus“ visiškai pašaliniame siužeto vingyje, žmogaus atvaizdo aprašinėjimas pagal jo atvaizdą veidrodyje, stilistiškai nelabai gražus „ištuštino“ kalbant apie gėrimą, pavartotas ne kartą, o manau, kad šitas žodis lietuvių kalboje turi ir įdomesnių sinonimų, kurie labiau tinka pagal prasmę. Erzino ir tas Kauno pavadinimo apėjimas didžiausiais lankstais kaip valstybių pavadinimai serialuose apie terorizmą, nes šiaip su paslaptimis Tapinas susitvarko puikiai, o šitas man pasirodė labiau erzinantis negu reikalingas intrigai išlaikyti. O galiausiai – kalbos! Kalbėta bent kokiomis 5 skirtingomis kalbomis, bet išskyrimas, kokia kalba vartojama kada ir kur visiškai ignoruojamas, tik poroje vietų paminima. Aš visiškai nenorėčiau, kad puse knygos būtų parašyta angliškai ar prancūziškai ir reiktų vartyti knygą pirmyn atgal ieškant reikalingų išnašų,  bet galima juk kažkaip ir išskirti, kokia kalba kalbama, juolab, kad knyga juk netaiko į kanonines romano formas. Šiaip aš dar sakyčiau, kad bala to nematė, bet tai kur tada logika pridėti dzūkiškos ar žemaitiškos kalbos. Labai lietuviška, bet kažkaip kvailai atrodo, kai lietuvių kalbos tarmės išskiriamos, o paminėti kalbama angliškai, prancūziškai ar rusiškai jau nereikia.

Galiausiai, turint omenyje, kad knyga antra serijoje, reikia jas ir palyginti, kartu grįžtant prie malonesnių aprašymo nuotaikų. Tempas, kaip ir pats autorius minėjo, tikrai greitas ir turbūt greitesnis nei pirmosios knygos. Tačiau iki Londono arba bent jau Konstantinopolio vidurio jis ne taip labai ir jautėsi. Va pabaigoje, o ypatingai Kaune, veiksmas vijosi veiksmą, viskas truko turbūt kokią nepilną savaitę per visus tris miestus ir tada jau darėsi sunku atsiplėšti. Tas laaaabai sveikintina. Šiaip jau Maro diena priminė mano taip mylimus Browno romanus – paslaptys, kurias aiškinantis reikia keliauti aplink pasaulį. Tačiau nepaisant viso to, „Vilko valanda“ man patiko labiau. Pirmiausia dėl to, kad siužetas buvo orientuotas į plotį – iš įvairiausių skirtingų išmėtytų detalių viskas centravosi ir jungėsi į vieną, o „Maro dienoje“ jis daugiau buvo chronologiškas, kryptingas ėjimas tikslo link. Kitas dalykas taip pat siužetinis. „Vilko valandoje“ man patiko ta ypatinga „mechaninė fantastika“ kažkaip supinanti ateitį su praeitimi, nes tai buvo kažkas naujo, kažkas „tokio“, o štai „Maro dienoje“ slankiojo, kad ir blankūs, „Žiedų valdovo“ šešėliai ir tikroji fantastinė fantastika, o šitoje srityje nustebinti ir sužavėti jau sunkiau. Visgi jaučiu, kad prieš skaitant trečiąją knygą reiks vėl prisėsti prie „Vilko valandos“ ir prisimini detales, nes Tapinas žadėjo, kad grįš prie senųjų vingių ką sufleruoja ir „Maro dienos“ pabaiga.

Ak taip, dar pamiršau meilės motyvą. Turbūt todėl, kad jis buvo toks nei šioks, nei toks. Idėjine prasme – įdomu. Bet man jis gadino ir taip jau kaip minėta menką, vargais negalais susidarytą nuomonę apie Sidabrą. Nepaisant to, kad apie Sidabrą informacijos ne tiek ir daug, aišku viena - jis yra herojus. Pats tikriausias romanų herojus. O šitos meilės intrigos herojiškumo iš jo mano akyse atėmė. Taip, taip, (spoiler alert) tai buvo magija, bet visgi. Herojus fantastikoje yra herojus ir jeigu jis nesugeba susitvardyti, koks gi jis herojus? Na gerai, tarkim nesusitvardė, bet Margarita jam iš galvos ir taip išgaruoja labai greitai, o tai labai labai blogai – neherojiška ir tiek. Kaip jau minėjau – visiškai jo nesuprantu.

Jaučiu reikia dar kartą priminti, kad „Maro diena“ man patiko ir bent jau antroji pusė labai sudomino. Nepaisant visų siaubingų dalykų, kurių čia prirašiau, tai kūrinys kurį verta perskaityti ir siūlyti perskaityti kitiems, kuris turi tiek įvairių smulkių pliusų, kad ir tas nuorodas į istoriją ir jų interpretaciją, kurių turbūt neverta aptarti smulkiai, bet kurios duoda tekstui daug ir atperka kitas kūrinio formos problemas. 

O pabaigai palinkėčiau Almai litterai užsipirkti brangesnio popieriaus, pasisamdyti pora akylesnių ir gramatiką labiau išmanančių redaktorių ir šiaip susiimti, nes jau gaila tuoj bus ir tuos žvėriškus pinigus mokėti už šlamštišką pavidalą, kuriuo parduoda knygą.

P.S. knyga 2/3, viršelis 1/3, anotacija 3/3, pavadinimas 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą