never let me go


Iš tiesų, esu kiek sutrikusi. Per tris dienas perskaičiau Kazuo Ishiguro romaną „Neleisk man išeiti“ ir nežinau, nei kokie konkrečiai jausmai mane užplūdo, nei ką giliai manau apie tai, kas pasakojama, bet esu beveik tikra, kad knyga nuostabi.

Prieš pradedant aiškintis, kas ten ir kaip, svarbu pabrėžti, kad prieš skaitant šią knygą apie ją reikia žinoti kiek galima mažiau. Negaliu pasakyti, kiek skaitymo malonumo atėmė tai, kad aš labai labai miglotai, bet žinojau, apie ką ši knyga, bet tikrai bent šiek tiek būtų buvę įdomiau skaityti visiškai nenutuokiant kur šuo pakastas ir jaučiant kaip skaidrėja vaizdas prieš akis autoriaus nurodytu tempu, o ne laukiant užuominų apie tai, ką jau žinai. Šį kartą nieko negaliu prikišti anotacijai ir tai labai gerai. Todėl neskaičiusiems patarčiau užsimerkti prieš visą kitą informaciją ir paskaityti anotaciją, o šį aprašymą tuoj pat palikti likimo valiai.

Kadangi šitas aprašymas yra drauge ir mano bandymas susidėlioti mintis į stalčiukus, reiktų laikytis kažkokios sistemos ir pradėti nuo paprastesnių dalykų, taigi pirmiausia imsiuosi to, kaip pasakojama, o ne kas pasakojama. Žinoma, skaitant vertimą šita dalis gali turėti spekuliacijos atspalvį, bet šiuo atveju tai tikrai neturi didelės reikšmės.

Pirmiausia, pasakojimas teka labai lėtai ir yra ypač melancholiškas. Tai, kas pasakojama iš dabarties perspektyvos, žvelgiant į praeitį dažnai sukuria tokį lėtą įspūdį, nes jau nebesvarbu, kaip bepasisuks kelio vingis, vis tiek žinai, kur atsidursi ir visa tai yra tiesiog įdomi istorija. Bet šiame romane viskas dar lėčiau ir šalčiau nei įprastai. Kartu su tuo lėtumu ateina ir atitinkama nuotaika - visiška melancholija kažkaip blokuojanti kokius nors ryškesnius jausmus. Net negalėčiau sakyti, kad šita knyga liūdna. Ji labiau baisiai slogi, daugiau pagalvojus šiurpi, bet skaitai kaip ko nors prisivartojus ir labiau apatiška nei derėtų būti.

Kitas paties pasakojimo aspektas – knyga susideda vien iš prisiminimų. Bet tai ne šiaip kokie nors tikslūs memuarai, o patys tikriausi prisiminimai. Jie chaotiški ir -  kas svarbiausia – netikslūs. Jie per daugelį metų iškreipti ir pakeisti atminties užkaboriuose, lyginami su kitų prisiminimais ir skaitant nežinai ar taip buvo iš tiesų - o gal tai tik apgaulė, atminties krečiamos išdaigos?

Bet tikrasis stebuklas tame, kaip visi romano formos niuansai susijungia su turiniu. Prisiminimai ir lėta pasakojimo maniera, žinoma, pagrinde ir yra tik priemonės istorijai papasakoti, bet nuotaika ir kartu iš dalies tą nuotaiką padedantis atskleisti lėtumas jau visai kas kita. Iš pirmo žvilgsnio tas prėskumas gali pasirodyti blogas dalykas, autoriaus nesugebėjimas pakankamai sudominti ar įtraukti, bet mano supratimu tai labai tampriai susiję su tuo, kad pasakotoja, per kurios prizmę žvelgi istoriją ir jos pasaulį, nėra žmogus. Tu negali jausti jausmų, kurių nejaučia tas, kuris pasakoja, nes jausmus jau šiaip sunku perteikti, bet kaip perteikti jausmą, kurio nejauti? Žinoma, išlindus iš kūrinio pasaulio dar didesnis klausimas kyla – kaip perteikti tą bejausmę atmosferą, kai iš tiesų autoriui turėtų būti net sunku įsivaizduoti ką reiškia tų jausmų nepažinti. Aišku, labai gali būti, kad aš matau visame tame daugiau nei ten yra, kaip su literatūra dažnai ir būna, ir autorius tiesiog yra beviltiškas pasakojime. Arba aš pati nesugebėjau pajusti. Bet aš renkuosi tikėti, kad būtent toks buvo autoriaus sumanymas.

Aš visiškai neteigiu, kad istorija nesukėlė jokių emocijų, tiesiog jos labai sujauktos ir skaitant nebuvo laba ryškios. Esu beveik tikra, kad stipriausia emocija, kurią jaučiau, buvo kiek atskiesta neapykanta Rūtai. O pabaigoje nors ir šiek tiek apatiškas, buvo aplankęs gailestis, o gal ir liūdesys. Bet svarbiausia, kad būtų labai didelė klaida teigti, kad pagrindinė veikėja ar jos draugai buvo bejausmės būtybės. Man kaip tik atrodo, kad čia ir yra didžiausias romano klausimas.

Man atrodo, kad šitos knygos pamatinė problema yra „kas daro žmogų žmogumi“. Hailšemo eksperimentu kaip ir bandoma atsakyti į klausimą, ar galima išmokti būti žmogumi. Iš pažiūros jiems pavyko Hailšemo klonus paversti žmonėmis – jie išmoko elgtis kaip žmonės, net mąstyti didžiąja dalimi kaip žmonės, bet vieno dalyko iki galo visgi neįsisavino – gebėjimo jausti kaip žmonės. Kaip jau minėjau, jie nėra bejausmės būtybės, bet pati Keitė dažnai mąsto, kad santykių detales jie nusižiūri nuo televizijos serialų – taip, mes irgi taip darome, bet man atrodo jiems tai yra visai kitaip, nes jie instinktyviai nejaučia artumo kitam – juos tiesiog išmokė laikytis vienas kito, išmokė, kad žmonės palaiko santykius ir jie tai darė. Todėl ir visa ta teorija apie „pratęsimą“ turi logikos, nes įrodžius, kad jie vienas kitą tikrai myli, jie atliktų neįmanoma – iš tiesų taptų žmonėmis. Bet kartu ta teorija ir kiek groteskiška, juolab, kad jie iki galo nesuvokia, esantys ne žmonės. Apskritai, man tik nepatiko, kad žmogiškumo įrodymas yra piešiniai, aišku, kažkokios atskaitos sistemos reikia, bet aš asmeniškai tikrai neturiu sielos, jei vertintume pagal tai. Šiaip jau man Tomis, kuriam piešti pradžioje ir sekėsi prasčiausiai, man rodos ir buvo arčiausiai priartėjęs prie žmogiškų jausmų, nes jis rodė jausmus, kurių jo niekas nemokė – neigiamus jausmus – įniršį, apmaudą ir panašiai. O bendrai tai turbūt daugelį Keitės prisimintų įvykių galima analizuoti aiškinantis ar tai normalu žmonėms ar ne, bet šiaip jau mano supratimu jiems trūko vaikams būdingo smalsumo – jie sąmoningai atsisakydavo iškilusių klausimų, jie nerodė jokio maištavimo ženklų, seksas jiems buvo paprasčiausia mechanika, netgi patyčių iš Tomio priežastys buvo ne tokios, kokios būtų žmonių pasaulyje. Bet galiausiai dar galima būtų kelti klausimą – o kaip būtų, jeigu jie būtų gyvenę kiekvienas žmonių pasaulyje, galbūt įprastoje šeimoje, apsupti tikrų jausmų, o ne uždaryti kartu su keliais jais besirūpinančiais žmonėmis – galbūt jie būtų tiesiog asimiliavęsi ir tapę žmonėmis? Ir tai turbūt tik vienas iš daugelio kelių diskusijai plėtoti.

Bet šitoje knygoje galima rasti ir daugiau moralinių bei kitokių problemų ar įdomių, apsvarstyti vertų idėjų. Man įdomi pasirodė idėja, kaip galima manipuliuoti žmonėmis, galint tai daryti nuo mažumės – pateikiant informaciją, kurios tuo metu dar negebama suprasti, kad vėliau, išgirdus ją kaip naują, priimtum kaip savaime suprantamą dalyką. Sakyčiau visai neprasta smegenų plovimo taktika. Moraliniu atžvilgiu nepaprastai svarbi problema – ar žmogus turi teisę suskurti mąstančią ir iki tam tikro lygio galbūt net turinčią jausmus būtybę ir elgtis su ja kaip su daiktu? O ir ar pats eksperimentavimas tokiomis būtybėmis kad ir toks teigiamas kaip Hailšeme yra pateisinamas? Jie augo galbūt ir geresnėmis sąlygomis, bet manydami esą žmonėmis, nelabai suprasdami skirtumą, jie nesuvokė, kodėl turi mirti ir vargu ar galiausiai tai jiems padėdavo, nes jie būdavo išmokę jausti.

Jaučiu, kad labai įsijautus diskutavau pati su savimi, bet po tokio kūrinio tai tikėtina gana pateisinama. Tvirtų išvadų nepriėjau, bet nemanau, kad Hailšemo klonai iš tiesų tapo visapusiškai žmogiškomis būtybėmis, nors kai kurie prie to priartėjo. Aiškiausiai šitą paradoksą tikriausiai paaiškintų Keitė ir Tomio santykiai – juos siejo nesavanaudiški jausmai, jie vienas kitam rūpėjo – jų jausmai buvo arčiausia tikrųjų, bet jie niekada nesuprato, ką jaučia, kol jiems nebuvo pasakyta, kad jiems buvo lemta būti kartu. Taip, taip, žmonės bent jau filmuose dažnai slepia savo jausmus ir tik po kurio laiko viskas baigiasi laimingai, bet skirtumas tas, kad jie to patys niekada ir nesuvokė, nejautė pavydo, netgi aistros. O visa tai vėl bloškia kiek atgal.

Būdamas gana pilku, romanas „Neleisk man išeiti“ visgi man buvo lengvai skaitomas ir įdomus, nekalbant jau apie tai, kad nuostabiai parašytas. Galbūt tik nuotaika, nors ir deranti prie teksto, kiek atstūmė ir teko išlaikyti šiokį tokį atstumą, bet to šiek tiek išankstinės informacijos taip pat nepridėjo įdomumo. Tačiau Kazuo Ishiguro pateiktos nepaprastai įdomios ir susimąstyti verčiančios idėjos, minimalūs detektyvo elementai ir pati istorija susiliejo į puikų kūrinį, kuris turbūt ne kiekvienam, bet vertas perskaityti.


P.S. knyga 3/3,viršelis 1.3,pavadinimas 2/3 (originalus 3/3)

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą