šizofrenikas niujorkas


Dar viena per kelias dienas suryta knyga. Šį kartą ją taip greitai skaičiau turbūt todėl, kad bijojau, kad pradėjusi nukėlinėti skaitymą niekada jos nebaigsiu. Žinoma, ji skaitėsi tikrai lengvai, kitaip šito greito skaitymo plano niekaip nebūčiau galėjusi įgyvendinti, bet nors įdomumo netrūko, po pirmosios istorijos supratau, kad nerasiu jose didelio tikslo.

Paul Auster knyga „Niujorko trilogija“ yra trijų istorijų rinkinys ir viskas yra visai kitaip nei atrodo iš pradžių. Iš pirmo žvilgsnio tai – detektyvinės istorijos, bet pasirodo, kad tai tik iš pažiūros, nes niekas niekaip iš tikrųjų ir nėra išsiaiškinama. Taip pat atrodo, kad tos istorijos visiškai nesusijusios, bet trečia istorija viską sujungia į tokią plaukiojančią visumą, kurios nesupranti, bet jauti esant.

Turbūt keisčiausia mano skaityta knyga. Absoliučiai išsprogdinanti smegenis. Mat viskas čia suvelta lyg kokio šizofreniko galvoje. Tikra vardų ir asmenybių maišalynė, neįmanoma atskirti, kas autorius, kas pasakotojas, o kas veikėjas, o ir apskritai, kas yra kas. Kad ir pirmoje istorijoje rašytojo pavardė įgyja tarsi trigubą tapatybę – yra žmogus, kuris per klaida apsimeta Paulu Austeriu, yra knygos veikėjas Paulas Austeris ir yra žmogus, kuris pasakojimo trečiu asmeniu pabaigoje išlenda kaip „aš“, yra paslaptingas antrojo Austerio draugas ir turi kažkokią nematomą sąsają su tikruoju Austeriu, knygos, kurią jau fiziniu pavidalu laikiau rankoje, autoriumi.  Pradedant lįsti į tarp-istorinius ryšius išvis galima nušokti nuo proto, nes atsiranda aiškiai neapibrėžtos ir nelogiškos sąsajos net su antra istorija, kuri apskritai kuriozų muziejus, bet tos sąsajos tokios išsiliejusios, neaiškios, kad rodos beviltiškas trumparegis žvelgtų į pasaulį be akinių, ir viskas dar labiau susivelia.

Pagrindiniai veikėjai smarkiai, ypatingai knygos eigoje panašėja į psichinius ligonius, patologinius melagius. Ir apskritai man visa knyga turi tokį lengvą šizofrenijos atspalvį, bandymą realybę sumistifikuoti, iškreipti ir pakoreguoti. Autorius žaidžia slapčiausiais žmonių pasąmonės užkaboriais ir nors iš žmogaus, kuris neatrodo kad būtų mokęsis ko nors apie žmogaus psichiką, tai neatrodo patikima, visgi interpretacijos gana įdomios.

Tačiau kad ir koks siurrealistiškas pasakojimas, jis įdomus ir prikaustantis – akys tiesiog slysta tekstu ir įdomiais ne tiek jo vingiais, kiek niuansais. Pradedu pastebėti, kad man patinka išskirtinių, kad ir ne visai realių, veikėjų išskirtinės istorijos, kad ir tokios kaip Allende tekstuose, o tokių čia taip pat buvo. Viskas gal kiek ir sutirštinta, bet gyva, vaizdinga ir dramatiška. Nors ir nesu didelė religijų draugė, įdomūs buvo ir tie pirmosios istorijos išvedžiojimai apie Babelio bokštą ir tikrąją žmonijos kalbą. 

Toks jausmas, kad Paulas Austeris būtų sugalvojęs šiomis istorijomis skaitytoją paerzinti, na tai mane jis išerzino – pradėti pasakojimą kaip detektyvą, su smulkmenomis, piešinėliais kaip Šerloko Holmso, o galiausiai nuvinguriuoti viską į spekuliacijų, kažkokios mistikos ir pasiklydusių savyje žmonių tragediją tikrai nebuvo sąžininga. Bet atmetus lūkesčius ir betikslį atomazgos laukimą buvo nemažai įtraukiančių detalių, papasakotų kažkaip šleikščiai viliojančiai, tai už tai esu dėkinga.

P.S. knyga 2/3, viršelis 2/3, anotacija 2/3, pavadinimas 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą