detektyvas be detektyvo


Nors perskaičiusi Alice Sebold „Numylėtieji kaulai“ daug norimų pasakyti dalykų ant liežuvio ir nekirbėjo, visgi kelis sakinius brūkštelsiu. Pradžia buvo daug žadanti. Paprastai pirmas prisėdimas prie knygos būna trumpas susipažinimas ir susižavėjimui daug peno neduoda, bet šį kartą buvo kažkas naujo, netgi kiek stebinančio – buvo ir įdomu, ir stilius tiko. Žodžiu tikėjausi nemažai, bet kuo toliau, tuo beviltiškiau darėsi ir knyga man visai nepatiko. Nelogiška, padraika, stilius tragiškas, dialogai dirbtiniai. Pasakojimas irgi nuvylė – tikėjausi kažkokio didesnio užbaigimo negu užmušimas varvekliu. Suprantu, kad buvo ne detektyvas čia, bet istorija apie susitaikymą, na bet tada nežinia kam išvis reikėjo tų įkalčių, ieškojimų ir panašiai. Apskritai apie pabaigą turbūt geriau nekalbėti. Visko per daug ir per mažai. Idėja nuostabi buvo ir pati istorija gal būtų nieko, jei ją skaitytum kur nors internete kaip mėgėjišką mėginimą. Bet premijos?

P.S. knyga 1/3, viršelis 2/3, pavadinimas 1/3, anotacija 1/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą