pasakėčia apie karą


Trumpas, epinis ir įstabus. Atrodytų, kad šiuos dalykus nepaprastai sunku suderinti, bet L. Gaude su karaliumi Congoru vienu rankos mostelėjimu visus nuogąstavimus nutrynė.

Karaliaus Congoro mirtis – tikrų tikriausia pasaka, tik vaikams nerekomenduojama. Yra ir moralas, ir fantastikos, ir sutapimų, ir simbolių, ir kosminis atotrūkis nuo realybės. Čia ir slypi visa epiškumo ir trumpumo paslaptis. Veiksmas vyko n metų, pasakojama keliais frontais, bet viskas trumpai, aiškiai, nesismulkinant, bet tvirtai žvengiama tikslo link. Tikėjausi ir pasakiškos pabaigos. Bet čia tai jau šitas romanas labiau taiko į tragedijos kategoriją.

Bet nuostabiausias šitos knygos dalykas yra stilius. Čia vienas tų retų atvejų, kai net vertimas nesugeba sugadinti įstabaus stiliaus. Tekstas tiesiog liejasi, akys slysta tekstu, o kiekvienas žodis trumpiausiu įmanomu keliu pasiekia smegenis ir ten įsitaiso. Tiesiog nenusakomas lengvumas.

„Sėdėdamas ant žirgo, jis kreipėsi į šunį tardamas:
- Tebūnie dabar karas.
Ir karas prasidėjo.“

O tema sena kaip pasaulis – karo beprasmybė. Ir šitame romane autorius ją pavaizduoja kaip niekad tiesmukai ir tiesiogiai. Kadangi pasitelkus pasakos dėsnius nebereikia taikytis prie realybės, viską pavaizduoti galima labai aiškiai ir simboliškai. Kaip Orvelas savo romanuose aukščiau visko iškelia idėją ir siekia vien ją parodyti, nepaisydamas priemonių ir taisyklių, taip ir L. Gaude įsitraukia į žaidimą be taisyklių. Žinoma, prasideda viskas nuo moters ir elementaraus jos suglumimo – kodėl jos geidžiantys vyrai kovoja ji pajėgia suprasti, bet dėl ko kovoja visos jų kariuomenės jau ne jos jėgoms suvokti. Kalbos apie karo nutraukimą vis sklando, bet atsiranda vis naujų priežasčių, nors visai dalyvaujantys konflikte nuo pat pirmojo mūšio suvokia, kad nėra jokios prasmės ir jokio tikslo tame kare.

Šiame romane viskas derėjo tarpusavyje ir kiekviena detalė buvo vardan tikslo. Tiko čia tolimos, nepažįstamos Afrikos fonas, kuris, nors ir žemiškas, sukūrė puikią atmosferą mistiškam ir pasakiškam pasauliui kurti.  Tiko ir absoliučias nesąmones darantys veikėjai, be kurių nepagrįstų veiksmų romano iš viso ir nebūtų. Tiko ir egzotiniai, groteskiški bei idėjiniai genčių aprašymai – vieni amžinai apsinešę, kiti apsirengę moterimis, kiti išvis kaunasi nuogi.

Tragiška, slogi satyra apie statančią, griaunančią  ir vis tame pačiame rate paskendusią žmoniją. 

P.S. knyga 3/3, viršelis 2/3, anotacijas 3/3, pavadinimas 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą