nelabai vykęs intrigantas


Dar vienas klasikinis romanas, kuriame kaip ir dažniausiai, nėriau tiesiai į prabangos, nutylėjimų ir apgavysčių sūkurį, tik šį kartą iš Anglijos perkeltą į Paryžių. Mielas Draugas stiliumi buvo tobulas, nors šiaip per daug mielas man ir nepasirodė. 

Iš tiesų, skaityti buvo vienas malonumas. Akys tiesiog slydo raidėmis, žodynas žavus, dialogų ir pasakojimų proporcijos puikios, net ir ilgesnius aprašymus surydavau akimirksniu, o nuolat juntama lengva pašaipa nuteikdavo maloniai. 

O šaipytis iš tuometės visuomenės bene kiekviename žingsnyje Guy de Maupassant geba meistriškai. Be jokių ypatingų priemonių, kaip koks Tekerėjus, jis pasakojimu tyčiojasi iš savo veikėjų ir turbūt jaučia malonumą, kurį puikiai perteikia skaitytojui. Jis, rodos, nieko doro nepasako, pasakoja nesigilindamas į detales, bet jauti, kad viskas kažkaip visai kvailai išeina ir mintyse net lengvas juokas ima. Nuostabu ir tai, kad autorius, pasakodamas apie aukštuosius visuomenės sluoksnius nesibodi paliesti ir Prancūzijos politikos, tiek kolonijinės užsienio, tiek chaotiškos vidaus, pasitelkdamas žurnalistinę pusę ir puikiai atskleisdamas ketvirtosios valdžios galias. 

Tiesa, pats Žoržas Diurua galėjo čia ir labiau pasistengti. Jei jis būtų tikrai buvęs toks avantiūristas kaip žadėjo kiekviena skaityta anotacija, tik besinaudojantis moterimis savo tikslų siekti, būtų galėjęs daug efektyviau demaskuoti visas blogybes ir daug daugiau pasiekti. O man jis šiaip jau pasirodė tik plaukiantis pasroviui gražuolis, kuris kiek pavėluotai ir tik per patirtį suvokė, kad iš moterų prielankumo galima kažką išpešti. Pabaigoje jis akivaizdu tai suprato ir visai neprastai sužaidė, bet jis nebūtų iki to nuėjęs, jeigu pačios moterys, ypatingai viena, nebūtų jam šimtąkart pirštu rodžiusios kelią. Man jis pasirodė tik kvailokas svajoklis, kuris vieną moterį suviliojo tik dėl smagumo, kitą dėl avantiūros, bandydamas pasiekti neįmanoma, vedybos jau kita kalba, bet irgi išplaukiusios jam ant lėkštutės, o ne kryptingai siektos. Jeigu jis būtų pačioje pradžioje įsidėmėjęs Forestje žodžius, kad per moteris šis gali daug pasiekti, būtų buvę daug efektingiau ir skaityti būtų buvę žvėriškai įdomu. 

Man daug didesnį įspūdį už Mielo Draugo žygdarbius darė sąsajos ir simboliai. Pirmiausia, jo aristokratėjimas – pasikeista pavardė, nes žmona norėjo, tada spontaniškai sugalvotas barono titulas. Tiesiog juokinga, kaip lengvai, kaip butaforiškai visa tai vyko. Nemažiau smagi buvo ir sąsaja tarp Forestje ir Diurua, ypatingai po vedybų, kai jis tarsi viską paveldėjo iš velionio – žmoną, darbą, straipsnius, net kilimėlį po kojomis, būtų turbūt ir rūbus paveldėjęs, bet dydžiai skyrėsi. Tuomet jis man atrodė toks niekingas, kad ambicingas žmogus, rodos, bijojo net ir nosį iškišti. 

Nesusilaikysiu neprikibusi ir prie tokio banalaus dalyko kaip pavadinimas. Pracūziškoji jo pravardė skambėjo puikiai ir nuostabiai perteikė visą paradoksą. Bet išversta į lietuvių kalba ji tapo kažkokia griozdiška, kvailoka ir knygos pavadinimui kažkaip netiko. O tai labai gaila, nes tokiam kūriniui labai reikia didingos, melodingos antraštės, visgi kitaip išversti vargu ar būtų buvę protinga ir galutiniame rezultate turime tokį gana atstumiantį pavadinimą. 

Žavinga, taikli ir įdomi knyga, kurią suryti per atostogas buvo tiesiog smagu. Pritrūkau tik aštrumo, kuris su tokia subtilia ironija būtų derėjęs ir daręs stebuklus. Na, bet stebuklų ir taip ten buvo nemažai, tai juos įsidėmėdama patalpinsiu šį romaną į gretą su tikrai gerais klasikiniais romanais, kurie man labai patiko. Apmaudu tik dėl to, kad tikėjausi rasti vyrišką Skarletės versiją, o gavau tik dar vieną Pipą.

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 2/3 (originalus 3/3), viršelis 2/3, anotacija 1/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą