Austen kitaip


Ko jau ko, bet kad Austen dar galėtų mane kuo nors nustebinti nesitikėjau. Ir dar skaitant paskutinį man likusį jos romaną, be to ir išleistą jau po jos mirties. Šis romanas akivaizdžiai nustumtas į antrą planą kitų jos darbų turėjo būti eilinė ironijos persmelkta meilės istorija su už visus geresne heroje, nuostabiu jos princu ir laiminga pabaiga, bet nors visos šios detalės ir išliko, šis romanas skyrėsi nuo kitų. 

Austen, kaip žinia, visuomet šaiposi iš visuomenės, kurią aprašinėja, bet šį kartą viskas buvo kiek kitaip. Nes šį kartą ji pašiepė ne tik iš savo veikėjus, bet ir visą gotikinių romanų žanrą. Nortangerio abatija buvo tikrų tikriausia gotikinio meilės romano parodija. Nors aš ir nesu gerai susipažinusi su šiuo žanru (tiesa gal ir reiktų vieną kitą pabandyti) buvo tikrai linksma pamatyti Austen kiek kitokiame amplua, juolab, kad man rodėsi, jog ji būtų įgavusi dar daugiau polėkio šiomis naujomis aplinkybėmis. 

Šį kartą mano brangioji Austen, rodos, ir dialogus raitė kitaip, ir sarkazmą pylė kibirais, kas, aišku, yra jos arkliukas, bet kažkas suteikė viskam naują atspalvį. Atrodo, lyg šaipymasis būtų tapęs kažkoks dar brandesnis, mat veikėjai-idėjos nebuvo tokie ryškūs, turėjo daugiau nei vieną savybę, gerųjų veikėjų taip pat buvo daugiau nei du. Galiu ir klysti, nes detaliai pirmų skaitytų Austen romanų nepamenu, bet manau kad dar niekad Austen nekalbėjo romane nuo savęs, kaip koks Tekerėjus. O štai šį kartą ji, atrodo, dalyvavo veiksme, ypatingai pradžioje vienoje vietoje paaiškino, kodėl papasakojo viena, o kita praleido, net panaudojo būsimąjį laiką kažkokiems neva galintiems įvykti dalykams paminėti. 

Negirdėti, neregėti buvo ir nežymūs, akivaizdžiai su gotikiniais romanais susieti siaubo, paranojos, kažko negero nuojautos elementai. Paprastai skaitant Austen romanus skuba išnyksta, viskas vyksta palengva, subtiliai ir gražiai, o šį kartą autorė ryškiai stengėsi sukurti kitokią atmosferą, netgi pradžioje pateikė prielaidų, kurios nors ir pasirodė paistalai, adrenalino šiek tiek padavė. 

„Įtikinėjime“ Austen užsiminė apie tai, kad jos laikais, knygų rašymas bendrai buvo vyrų reikalas, „Nortangerio abatijoje“ ji taip pat paliečia savo amato reikalus ir šaiposi iš to, kad žmonės nuvertino romanus ir laikė juos nevertais skaitymo. Jos šaipymasis čia aišku irgi yra kiek dvejopas, nes ji juk visame romane parodijuoja vieną romano požanrių, bet visgi esu tikra, kad ji pati buvo už romanus ir jai labai labai pritariu. 

„Palikime apžvalgininkams puldinėti šiuos vaizduotės potvynius, ir kiekvienam naujam romanui pasirodžius kartoti tas pačias nuvalkiotas frazes apie šlamštą, nuo kurio vaitoja spausdinimo presai. Nepalikime vieni kitų, nes mes esame nukentėjusieji. Nors mūsų kūriniai teikia daug didesnį malonumą, negu bet kurios kitos literatūrinės grupuotės pasaulyje, joks kitas kūrybos žanras nebuvo taip viešai pasmerktas. <...> esama beveik visuotinio noro pasmerkti romanisto gebėjimus ir sumenkinti jo darbą, paniekinti kūrinius, kuriuos apibūdintų vien talentas, šmaikštumas ir skonis. „Ne, aš neskaitau romanų. –Romaną aš atsiverčiu retai. – Nemanykite, kad dažnai skaitau romanus. – Kaip romanui tai labai gerai.“ – Tai nuolat girdimi posakiai. „Ir ką gi jūs skaitote, panele?“-„O tai tik romanas“-atsako jaunoji dama, padėdama knygą su apsimestiniu abejingumu arba akimirką susidrovėjusi. „Tai tik Cecilija, Kamilė arba Belinda“ arba trumpai tariant, kūrinys, kuriame didžiausios proto galios, išsamiausias žmogaus prigimties pažinimas, smulkiausiai pavaizduota jos įvairovė, gyvai besiveržiantis sąmojis ir humoras pateikti pasauliui rinktine kalba.“

Taigi Jane Austen „Nortangerio abatijoje“ vienaip ar kitaip šiek tiek išėjo iš savo komforto zonos ir jai avantiūra pavyko. Geriausiu jos darbu aš nevadinčiau, bet užmirštas jis ir Lietuvoje neperleidžiamas tai tikrai nepelnytai. Būtinas perskaityti tiek ištikimiems Austen gerbėjams, tiek tiems skaitytojams, kurie po vieno ar dviejų patikusių romanų nusprendė daugiau nebeskaityti, nes jie pasirodė gana vienodi. Tiesa, pirmai pažinčiai gali turėti šalutinį poveikį. O aš kad pasirinkau atsisveikinimui, tai jis man pasirodė puikus paskutinis akordas. Norėčiau atiduoti pagarbą Austen už jos kūrybą ir parašyti jos kūrybai dedikuotą straipsnelį, bet tą padarysiu nebent antrą kartą perskaičiusi „Puikybę ir prietarus“, tai tikiuosi šito savo noro nepamiršti.

P.S. knyga 3/3, viršelis 1/3, pavadinimas 3/3, anotacija 1/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą