kaip siuvėjos likimą sudaužė rašomoji mašinėlė


Supratau, kad man nepatartina knygų rinktis spontaniškai, pamačius bibliotekoje knygą prie naujienų ir aprašyme pasimetusius išganingus žodžius „kaip Vėjo nublokšti“. Tikėjaus aistringos, epiškos ir pilnos knygos, o gavau labai ispaniškas, bet nelabai įstabias „Laiko gijas“.

Pradedant nuo teigiamybių, tai knyga bendrai paėmus man galima sakyti visai patiko – siužetas buvo įdomus, skaitėsi lengvai, iš puslapių sklindanti marokiška ar ispaniška šiluma nuteikė gerai, vietomis išlįsdavo įdomesnių dialogų. Pirmas sakinys išvis tiesiog pribloškė ir buvau pasiruošusi iš kojų verčiančiam romanui. Bet. 

Matomai šituo romanu rašytoja taikė aukštai – norėjo parašyti epišką romaną – pagrindinei veikėjai tenka tikrai rimti išbandymai, veiksmas vyksta keliose valstybėse, kurių viena kažkur toli Afrikoje, veikėjų nemažai, o kur dar karas ir visi kiti pagardinimai. Bet iki epiškumo kažko pritrūko. Nors vietomis veiksmas buvo tiesiog tirštas nuo dramos, apskritai tie tokie ryškesni posūkiai pasimetė nelabai įdomios buities ir pašalinių siužeto vingių aprašymuose ir knyga man pasirodė per daug ištempta, per daug lėta. (Toliau šitoje pastraipoje pilna spoilerių, atsargiai.) Kad jau pagrindinė veikėja turėjo šiokių tokių neužbaigtų reikalų bent su trimis vyrais, tai kažkaip norėjosi, kad tie reikalai kažkaip užsibaigtų, kažkaip susijungtų ir knygos pabaigoje tiesiog sprogtų, nes iš epiškos knygos su daug pašalinių siužeto vingių to tikėtis gana normalu. Ir vėl pasirodžius jos sužadėtiniui buvau nepradedanti apsidžiaugti, kad viskas krypsta tragiška, bet tikrai gera linkme, bet ta viltis greitai žlugo – Ramiro taip ir nesulaukiau, o aš tikrai norėjau pamatyti jo reakciją į tai, kokia iš pažiūros stipria moterimi ji tapo, Maroko komisaras irgi kažkaip buvo per akimirką užmirštas, sužadėtinis taip pat staiga pradingo lyg nieko nė nebūtų buvę, na bent jau su Markusu reikalai susisuko. O tuomet, kai gijų daug, bet jos dingsta ir niekaip nesijungia su kitomis, ir susidaro toks ištęstumo įspūdis, kai kurie veikėjai ir epizodai rodosi visiškai nereikalingi. Nepadėjo čia ir ta keista dviprasmiška pabaiga, kai keliems pagrindiniams veikėjams įskaitant ir pačią pasakotoją buvo sukurti kažkokie chaotiški keli alternatyvūs gyvenimo variantai, besisiejantys vienas su kitu, bet kažkokie nelabai logiški. Idėja įdomi ir sveikintina, bet kažkaip čia man netiko, buvo galima ir subtiliau palikti klaustuką. 

Apskritai man atrodo, kad šitam romanui labiausiai koją pakišo pasakojimas pirmuoju asmeniu, nes epišką istoriją labai sunku papasakoti iš vieno žmogaus bokšto. Labiausiai tai išlindo tuomet, kai pagrindinė veikėja ėmėsi pasakoti kitoje šalyje esančio jai ne itin artimo žmogaus kasdienybę ir mintis, kurias neva susirinko iš bendros draugės laiškų. Įvykiai įvykiais, bet visą atmosferą ir minčių subtilumus iš trečių lūpų vargu ar kas nors pasakotų tokia pasakojimo maniera, kaip tai buvo pateikta. Skaitant tuos ilgus, keletą puslapių užimančius žmogaus sielos ir padėties narpliojimus neapleido jausmas, tarsi girdėčiau visažinio pasakotojo balsą, tai tas epizodas oi kaip netiko prie pirmuoju asmeniu pasakojamos istorijos. O juo labiau keblumų atsiranda, kai  tenka pasakoti visokias politines subtilybes gana bukos merginos akimis. Tada reikia rinktis – arba palikti ir skaitytoją nežinioje, arba pažeisti visą logiką ir pasakoti dalykus, kuriuos pasakotoja vargu ar suvokia. Aš čia labai pasigedau visažinio pasakotojo, kuris būtų galėjęs viską pasakoti daug įdomiau, subtiliau ir galbūt būtų galėjęs viską pakylėti net į Allende pasakojimo stilių, paliekant tik prasmingus ir įdomius dialogus, be visokių „–Kam tokiai? – nesupratau“, lyg tai ir taip nebūtų akivaizdu. Vietomis tie dialogai ir šiaip panašėjo į dirbtinius, kartais į juos buvo sudėta per daug informacijos, kad tai panašėtų į realų pokalbį. Tiesa, vietomis, kaip jau minėjau, išlįsdavo ir puikiai sukomponuotų dialogų.

 O ir šiaip susidariau įspūdį kad pati Maria Duenas turi potencialo pasakoti. Kad ir pirmas sakinys: Mano likimą sudaužė rašomoji mašinėlė ar subtilus aprašymas to perėjimo tarp vos pažįstamo žmogaus ir kažko panašaus į draugą: Pažįstami veidai liovėsi buvę paprastais pašnekovais ir anekdotų pasakotojais, pradėjo formuotis kaip žmonės su praeitimi, ateities planais ir galimybėmis įsikišti.

O štai šnipinėjimo epizodai, nors galiausiai atnešė kiek rimtesnė įtampos ir tempo, labiau panašėjo į paaugliams skirtas knygeles, kur kartais ne itin paisoma logikos. Kažkaip net nežinau, tas jos šnipinėjimas neatrodė duodantis kokios realios naudos, na nebent epizodas Lisabonoje. Pokalbiai tarp vietinių šnipų vado ir Siros neatrodė labai realūs, tas jo vis kartojamas „domina“ kažkaip nesižiūrėjo. Visokiems slaptiems ženklams buvo teikta labai daug dėmesio, bet galiausiai patys pamiršo juos tinkamai naudoti. Kažkaip labai ribotas visas tas politikos ir karinių žaidimų narpliojimas – lyg būtume įlindę į vieną kambariuką didžiuliame name ir įsivaizduotume, kad tai visas mūsų pasaulis.
Bendrai susidarė įspūdis, kad rašytoja iš savęs pareikalavo daugiau negu galėjo ir daugiau negu reikėjo. Mat viskas būtų buvę daug geriau, jei ji būtų pasiėmus lengvesnius sprendimus, apsistojusi ties vienu ir neklaidžiojusi tai šen tai ten. Jau minėjau pirmojo asmens pasakojimo problemas, paprastai pasakojusi viską nuosekliai ji keliose vietose šokinėjo nuo dabarties prie kelių savaičių senumo praeities, kai to vargu ar reikėjo. O kur dar pigoki dramos elementai, ypatingai gale su vakariene pas tėvą – kažkaip durnai ten gavosi viskas. Visa scena būtų buvusi nuostabi, jei ji būtų nutikusi pati savaime, netyčia, o ne buvusi kruopščiai suplanuota.

Pigi ir knygos nugarėlė su daugiau nei pusės knygos siužeto apibendrinimu, nuoroda į serialą ir prilyginimu „Vėjo nublokštiems“. Man net sunku įsivaizduoti, kur ten rasti panašumų. Gerai – karas ir pagrindinė veikėja moteris. Turbūt tiek. Tiesa skirtumas tas, kad Sira prie karo nei arti nebuvo, o nuo Skarletės savo charakteriu skiriasi galaktikom, nors tiesa abiem nepamaišytų kiek daugiau bendro intelekto.
 
Mielas, lengvas skaitinys atsipalaidavimui, bet neatrodo krentantis į literatūrinių šedevrų kategoriją, o gal aš tiesiog po „Vėjo šešėlio“ ir Allende per daug tikiuosi iš pietietiškos literatūros. 

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 2/3, viršelis 2/3, anotacija 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą