romanas chameleonas


Pirma pažintis su Guillaume Musso buvo vienas didelis siurprizas. Tai ko tikėjausi perskaičiusi anotaciją, pirmas įspūdis pradėjus skaityti ir galutinis romano vaizdas pasirodė besantys tolokai atitrūkę vienas nuo kito. Tiesa, tai šį kartą buvo geras dalykas.

Tai štai romano „Rytoj“  anotacija žadėjo lengvą skaitalą apie du gyvenimu nusivylusius žmones, kurie bendrauti gali tik per tą patį kompiuterį, kuris juos jungia, nes šie gyvena skirtingais metais. Žodžiu, nusimatė lengvas fantastikos elementas. Na, tai anotacija nemelavo. Bent dėl pastarojo – fantastikos elementas buvo ir tikrai nedidelis. Na, žinoma, neskaitant fakto, kad visa istorija pastatyta ant jo. Bet tas elementas buvo subtilus, įsikomponavęs ir mielas, nu žodžiu, neturėtų erzinti net nemėgstančių fantastikos, įpintos į kasdienį rūbą, į realų šiandienos pasaulį. Aš pavyzdžiui jai irgi neprijaučiu, pradėjusi skaityti vieną knygą ir po keleto puslapių supratusi, kad tai meilės istorija tarp moters ir sūnaus ar sūnėno įsivaizduojamo draugo, mečiau tą knygą akimirksniu. Bet šį kartą neišgąsdino nei pažadas, nei pats tekstas. Ir buvo nuostabu. O štai su lengvu skaitalu, nors ir nemeluota – anotacijoje šauta pro šalį, ir tikriausiai specialiai. Apskritai, anotacija buvo stebėtinai gera ir neblogai išbalansavo su turima informacija, mat tai viena tų knygų, kurias reiktų įvynioti į juodą popierių ir duoti skaityti be jokių aprašymų ir išankstinių nuomonių, nes tuomet netikėtas stebuklas tykotų už kiekvieno kampo, ir taip būtų tikrai nuostabiau nei tų stebuklų laukti.

Na tai štai pradžioje akys slydo lengvu, nors stilistiškai ir ne visai lipusiu tekstu, laukdamos to stebuklo. Sulaukė. Ir tada prasidėjo. Atsivėrė tiek galimybių plėtoti istoriją, tarsi koks Niujorko miesto planas su įvairiausiai keliais. Skaitant natūrali pasirenki kurį nors, ir greičiausiai kokią plačią didelę gatvę, bet autorius tuo tarpu su tavimi nesutinka ir pasirenka kokį siaurą skersgatvį, kuris po to vėl išveda į naują kryžkelę, kurioje žaidimas vėl kartojasi. Ir tuomet sukiojiesi po tą labirintą ir kažkuriuo metu net nustoji žvilgčiotis į navigaciją ir trauki paskui autorių besižvalgydamas kaip mažas vaikas, renki užuominas pakeliui ir lauki, kurgi tai galiausiai atves. Atveda į gražų parką, nuo kurio ir pradėjai kelionę, bet tu net prisėdi atsipūsti, prisiminęs visus tamsius, šiurpokus skersgatvius, kuriuos teko įveikti pakeliui. Pagalvoji net, kad niekas tavęs neperspėjo ir nesitikėjai tokių išbandymų, bet vis tiek džiaugiesi nuotykiu.

Žmonių kalba perfrazuojant visą tą metaforą, netikėtumų visoje knygoje netrūko. Aišku, ne pirmas jis ir ne paskutinis, kuris kuria gerą intrigą, vedžioja skaitytoją už nosies ir yra nenuspėjamas, bet šį kartą man viskas pasirodė kitaip, nes ne tai, kad vyko ne tai, ko tikėjais, bet visas romanas kažkuriuo metu netgi lyg buvo pakeitę žanrą ir (spoiler alert) iš romantiškos negalimos meilės istorijos romanas tapo trileriu su sukta kaip reta afera, žmogžudystėmis ir pagrobimais. O tuomet vėl grįžo prie meilės istorijos.

Skaityti buvo gera kaip reta. Istorija įdomi ir įtraukianti, papasakojusi pora kitų įstabių istorijų. Sukomponuota nuostabiai – antroje pusėje pasigedau Matjo, bet pabaigoje aplankė suvokimas, kad tuomet jis jau būtų buvęs perteklinis ir visai nereikalingas. Na žodžiu, autorius išdarinėja su savo kūriniu tai, kas jam atrodo reikalinga ir tada kada jam atrodo reikalinga ir jam niekas nerūpi. Na tai šitai pakeri.

O dar mano mylimas likimas. Apie jį kalbos net nebuvo, bet jo kvapas tvyrojo ore, nes kaipgi kitaip gali būti romane su savotiška kelione laike. O svarbiausia, kad pasakojimas visai nepateikia vienareikšmių išvadų apie visą tą bandymą apgauti visatą. Man pasirodė, kad šitas bandymas pakeisti praeitį kai ką ištaisė, svarbiausių dalykų, dėkui dievui, nepakeitė, bet kai ką, na, kartu ir sugadino.  Tiesa, pabaigoje gauni pažadą, kad tai galiausiai vis tiek ištaisys toji apgauta visata. 

Buvo keli akmenys, kuriuos norėčiau sviesti į autoriaus daržą – nereikalinga pirmoji scena, man nelabai patikusi dalis su šunimi ir vietomis dialoguose šlubavęs stilius.

Pirmoji pažintis su šiuo prancūzų rašytoju praėjo puikiai, šitas romanas chameleonas maloniai nustebino ir lauksiu kitų susitikimų.


P.S. knyga 3/3, pavadinimas 3/3, anotacija 3/3, viršelis 3/3

P.P.S "nauja pažintis" kategorija (20)16 iššūkyje buvo sėkminga

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą