distopinė pasaka


Tikriausiai naujas rekordas – per dvi dienas trys knygos „Atranka“, “Elitas“, “Vienintelė“. Nepaisant didžiulių greičių, įspūdžio trilogija visai nepaliko. Na, būna baisiau. Bet šita tiesiog tokia blanki, kad net nežinia, ką čia apie ją ir pasakyti.

Idėja turėjo būti per ryški net pažvelgti, bet gavosi šnipštas. Šiaip sumanymas supinti pasakas ir distopiją buvo įdomus. Gal kiek vaikiškas. Bet ir iš vaikiškų dalykų galima daug išspausti, užtenka jau į Harį Poterį pasižiūrėti. Bet šis kartas ne toks.

Pirma pirmos knygos pusė buvo nebloga. Žiūrint iš bendro perspektyvos, visas intro iki atvykimo į rūmus galėjo ir nebūti toks ilgas, bet pirmi susitikimai su princu turėjo perspektyvos, buvo ne visai tokie saldžiai šabloniški kaip tikėjausi, dialogai buvo neblogi. Bet ties tuo viskas ir baigėsi. Nes vėliau prasidėjo visi tie nesuvokiami santykių pagerėjimo ir pablogėjimo epizodai. Nesupranti, ko ten pyktis, nesupranti, kodėl jie susitaiko. Ir taip visad. Nespėji susivokti, jau viskas verčiasi.

Ir labiausiai nesupranti to meilės trikampio. Jeigu jau žūtbūtinai reikia jį įkišti, svarbu turėti idėją, kaip tai ketini gerai išpildyti. Bado žaidynėse tai buvo sužaista tiesiog tobulai, ten trikampis net buvo reikalingas atskleisti idėją, o ne atvirkščiai, bet ir pastarasis variantas būtų geresnis nei tai, ką radau Atrankoje. Nes dabar vienintelė kito vaikino paskirtis buvo sujaukti galvą pagrindinei veikėjai, kad ji trumpam nežinotų ko nori ir būtų ką rašyti trijose knygose. Ta meilė „kitam“ vaikinui net neturėjo jokio normalaus užbaigimo, aš skaitydama net nesupratau to lūžio, kai ji nusprendė, kad jo nebemyli. Nebuvo jokio įvykio, jokios aiškios minties. Tiesiog.

Aišku, nė kiek nepadeda ir tai, kad Amerika, neva priėmusi kažkokį rimtą sprendimą, dar kurį laiką trypčioja vietoje, ir po kurio laiko jai reikia tą metų spendimą atnaujinti ir taip be gal be krašto. Ji sako: „dabar aš jau kovosiu“,  o tu galvoji „O taip...“. Apskritai, nors kai kurie jos princesiški sprendimai buvo tikrai neblogi ir herojiški, jos didele heroje nepavadinsi. Man ji visai nepatiko. Ji silpna ir ne itin sumani, jos mintijimai nelogiški, apie vaikinus ypatingai, po to šiurpiojo įvykio, kuris beje kažkaip neįsipaišė, ji net nepagalvojo nebesusitikėti su savo draugužiu, kad ir kaip aš laukiau bent menkutės minties į tą pusę.

Žodžiu, buvo nuobodu. Nes visas tris knygas užėmė trypčiojimas vietoj ir santykių aiškinimąsis. Kartais, nei iš šio nei iš to, ir nežinia kam, juos vis užpuldavo sukilėliai. Ta linija absoliučiai juokinga ir pritempta, o dar nuspėjama... Vienintelis dalykas, kas buvo neblogai, tai kad rašytoja iš tokių ten paprastučių „Mis Pasaulis“ lygio užduočių sugebėdavo sukurti įtampėlę.

Ir vėlgi, blogiausia, kas galėjo nutikti tai visai neblogai idėjai buvo tai, kad prireikė trijų knygų. Vienos kiek storesnės būtų užtekę per akis – Aspenas galėjo viduryje dingti su visu, Amerika ramiai netrypčiodama susisaistyti su Maksonu, tada kokiu stebuklingu būdu Aspenas būtų prisipažinęs, kad padarė klaidą, bet Amerika jau būtų priėmusi sprendimą, ji būtų kiek pasikankinusi ir viskas būtų išsisprendę. Sukilimų sąrašą irgi kiek patrumpinus, viską pateikus kompaktišku pavidalu būtų gavęsi visai neblogas romaniukas su pasakos ir viduramžių motyvais gražia pabaiga.

Visgi, tiesiog negaliu neapkalbėti vardų – Amerika, Aspenas? Ji turbūt galvojo juos pasiklojusi žemėlapį ant stalo...

P.S. knyga 1/3, anotacija 3/3, pavadinimas 3/3, viršelis 3/3
P.P.S.  "distopinė trilogija" - check

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą