apgailėtinas žiobarų gyvenimas

 

Turbūt retas autorius yra taip suaugęs su savo iš esmės vieninteliu, kad ir milžinišku, kūriniu kaip J. K. Rowling, kad sunku jį net įsivaizduoti kitame amplua. O ypač tokiame tolimame. „Netikėtoje vakansijoje“ ji pasakoja nebe apie burtininkų pasaulį, o apie tą apgailėtiną žiobarų pusę, kurią jau spėjo trumpai parodyti per Durslius. Tiesa, savotiškos kovos tarp gėrio ir blogio buvo ir šį kartą. Ir apskritai, nors Rowling čia labai kitokia, ji visgi ta pati. 

Ta pati nuostabi pasakotoja, kurios tekstas prikausto ir paprastai, gana lakoniškai skleidžia idėjas apie gerumą. Ta pati nesibodinti pasakoti apie tamsius dalykus, kurių fone ji tas idėjas išryškina. Tekstas ir vėl kupinas dygaus, bet subtilaus britiško humoro, šaipymosi iš savęs ir ironijos. Pradžioje kažkaip net pagalvojau, kad ji kaip kokia šiuolaikinė Jane Austen. Bet tada išlindo visas purvas ir judviejų keliai išskyrė. 

O purvo čia buvo daug, ir be visai jokio logiško paaiškinimo, mane jis nustebino. Jis buvo toks tikras ir šiurpius – narkomanai, prievartavimai, vaikų išnaudojimas, patyčios ir pjaustymaisi.  Kažkaip nesitikėjau tokių dalykų mažame mielame britų miestelyje. Slogutį kėlė ir tas toks nutylėjimas, lyg ir aiškus, bet ne  tiesioginis pasakymas. Visa knyga pilna mirties, nes būtent apie vieno miestelėno mirtį sukasi visas veiksmas, apie jį visi kalba, tai pašarvojimas, tai laidotuvės, tai dar kas. Iš lengvesnės, bet visgi slegiančios pusės nesisekantys visų santykiai, net su smurtu irgi kūrė niūrią atmosferą.

Bendrai – knyga ne visai tokia, kaip pasirodo perskaičius anotaciją. Po vieno žmogelio mirties miestelio taryboje atsiranda laisva vieta ir prasideda kova dėl tos vietos. Skamba kažkaip itin juokingai, ir nors yra kiek juokinga, esmė ne valdžios troškime, o tame, kad ta vieta labais svarbi sprendžiant seną bėdą, o ta bėda susijusi su nekokios reputacijos rajonu – viena pusė nori jį išlaikyti ir padėti ten gyvenantiems žmonėms, o kita nori atsikratyti juo ir ciniškai nusimesti bet kokią atsakomybę. Tai vat čia ir išlenda Rowling balsas, nes anotacijoje ją baisiai sunku sužvejoti.

Dar keista buvo, kad gal net daugiau nei pusė knygos pasakoja ne apie suaugusius, o apie paauglius –  jie ten vis pila deguto į ugnį. Lyg Rowling būtų sunku atsiplėšti nuo įprastos savo plotmės, bet kartu viskas labai stipriai paaštrinta gašliais komentarais ir šlykštokomis scenomis, lyg desperatiškai visi bandant išsilaisvinti iš komforto zonos. Šitas kažkaip nelabai žiūrėjosi, gal iš Rowling lūpų buvo netikėta tokius žodžius girdėti, o galbūt jų tiesiog buvo per daug.

Kitas svarstytinas dalykas yra veikėjų kiekis. Vietomis, ypač pradžioje buvo sunkoka susigaudyti visoje jų gausybėje, o ir vėliau atrodydavo, kad jų tiesiog per daug, kad su visais pakankamai gerai susipažintum ir visus suprastum, puikiai įsigilintum į detales. Rowling sekasi pasakoti epišką istoriją su daug veikėjų, bet viena kai tam paskiri 7 knygas, kurių pusė tikros plytos, o visai kas kita 400 puslapių romanas.

Žodžiu, nežymus, bet jautėsi sunkokas bandymas atsispirti žemės traukai. Atsispyrus, gavosi tikrai neblogas pasakojimas, nešantis idėją, paliečiantis širdį ir gal net sugraudinantis. 

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 3/3, anotacija 2/3, viršelis 3/3
P.P.S. "žinoma autorius kitaip" - check

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą