tarp Ispanijos ir Kalifornijos



Reikia pripažinti, kad iš pirmo žvilgsnio Zoro pavadinime kiek atbaido, o dar ta jaunystė lietuviškame jo vertime ne juokais kuria fan-fiction iliuziją. Bet nors vietomis toks jausmas ir aplanko (nepaisant fakto, kad su visa Zoro mitologija net nesu itin susipažinusi), iš tiesų tai eilinė magiškų detalių kupina ir pietų karščiu alsuojanti istorija apie jauną vaikiną, stipriai išgyvenantį dėl neteisybės ir bandantį ekstremalioms situacijoms užklupus su tuo kovoti. Būtent taip į pagrindinį knygos veikėją ir visą istoriją ir žiūrėjau – kaip į bet kurią kitą Allende istoriją. 

Daugeliu atžvilgiu Allende čia pažįstama – tankus pasakojimas aprėpiantis ištisų kartų istorijas ir jas supinantis, persismelkęs visaip galima interpretuoti magija ir melodramišku tragizmu, aišku, neapkrautas dialogais. Tačiau nors autorė ir bandė išlikti sau ištikima, šį kartą jai kažkas iki galo nepavyko. Pritrūko ir to teksto tirštumo – ji sugeba pasakoti apie kelias savaites taip, lyg tai truktų ištisus mėnesius, o šį kartą keletos mėnesių kelionė atvirkščiai rodėsi kelių savaičių ir vietomis blankoka. Net ir pati istorija vietomis išblukdavo ir tapdavo neįdomi. Ir tie keli dialogai vietomis buvo dirbtinoki, bet čia aišku galėjo būti ir vertėjo kaltė. 

Dirbtinumo ir pačiame pasakojimo stiliuje buvo per daug. Pasakotoja, kurią norėta itin artimai susieti su skaitytoju, vis kišdavo nosį kur nereikia, mėtydavo užuominas ne laiku ir ne vietoje, kurių neįmanoma įsiminti ir kurios tik kirba galvoje be perstojo erzindamos. Kai vietoje ji ima pasakoti, kad turi padaryti pertrauką, nes laukia specialių plunksnų rašymui tai visai pasimeti. Kažkaip ne harmoninga tai buvo tekste ir lyg persistengta darant tą stebuklingą knygos knygoje efektą.
Ir aišku nelogiškos, negalimos, įsikalbėtos meilės motyvas. Na ir kodėl taip mėgsta jį magiškasis realizmas – nei kokių dydžių aistrų aprašysi, nei jaudinantį tragizmą įpinsi. Iš Allende tai tikrai tikėjausi daugiau. Gal visgi ir pačios autorės fantaziją suvaržė pasirinkto pagrindinio veikėjo garsioji tapatybė. Patinka akivaizdžiai jai ir vadavimosi iš kalėjimo scenos su dviem būtinais elementais – kokia nors vaikiška iliuzija ir statyti kalėjimą padėjusiu ar bent jį gerai pažįstančiu draugu, kuris visą „va bank“ operaciją. 

Grįžtant prie gerųjų pusių, kas man paliko didžiausią įspūdį – indėnai. Šiame romane jiems skirta nemažai dėmesio, įpinta jų papročių, kovos už būvį motyvų. Įnešė egzotikos ir sukirbėjo mintis dar kartą paskaityti vieną kitą romaną apie indėnų nuotykius. Naujasis Orleanas šitame kontekste  galėjo būti dar vienas įstabus akcentas, gaila net kad pralėkė kaip nė nebuvęs. Apie besikuriantį, provincialų Los Angelo kaimelį ir dar jauną Kaliforniją skaityti buvo keistai linksma, nors su Europos istorija įtikinti rašytojai ir sekasi sunkokai. 

Trumpai tariant, tikrai ne geriausias Allende darbas, bet vis tiek jos pasakojimas žavi ir net pavydu darosi nuo jos tokio puikaus minčių audinio. O jis su Zoro priešaky šį kartą dar ir nešė ryškią žinią apie gėrio idealus.

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 2/3 (originalus 3/3), viršelis 2/3, anotacija 3/3
P.P.S. "magiškasis realizmas" - check

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą