du mėnuliai du



Nekenčiu, nekenčiu, oi kaip aš nekenčiu trilogijas skaityti ne iš karto – skaitei skaitei, o reikia imtis naujos knygos nesužinojus nei kaip viskas baigės, nei ką vis dėl to iki galo jauti tos knygos atžvilgiu. Bet taip jau gavosi, kad 1Q84 skaitau fragmentiškai ir ne kažin ką galiu naujo pasipasakoti.
Aišku, šita trilogija pamažu ir stabiliai keičiasi, šoko tas pasikeitimas nekelia, nes visą laiką jautei, kad eini ta kryptimi, bet visgi pasikeitimas nuo galimos fantastikos iki labai aiškių mistinių įvykių veikėjų ar aplinkybių įvyko. Smagiausia viso to dalis, kaip viskas sklandžiai keičiasi, visai kaip pats perėjimas iš vieno pasaulio į kitą pačiame pasakojime. Nepajunti kaip mistika tampa natūralia realybės dalimi.
Nuoširdžiai, tai aš esu tikra, kad dar nieko doro nesuprantu ir tikiuosi, kad visa dar turi paaiškėti. O galbūt viskas aišku tik reikia mažos detalės kad sujungtum viską į visumą ir iššifruotum žinutę. Bet kokiu atveju ir dabar vietomis staiga aplanko tas atradimo jausmas, kuris kažkada visgi turėtų įgyti pavidalą. Jau tuoj tuoj.
Ne tikrai, Haruki pasirodo visai fainas vyrukas.


P.S. knyga 2/3,pavadinimas 3/3, viršelis 3/3, anotacija 3/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą