mergina iš paveikslo



Po triuškinančios „Aš prieš tave“ sėkmės ir tokios pat triuškinančios „Po tavęs“ nesėkmės, mano jausmai Jojo Moyes atžvilgiu buvo švelniai tariant prieštaringi. Imdama trečią knygą kartu tikėjausi ir įkvepiančiai gniuždančio nuostabaus romano, ir pusėtinų blevyzgų apie nieką. Gavau kažką per vidurį ir deja „Mergina, kurią palikai“ mano ginčo su pačia savimi dėl šios rašytojos buvimo gera neišsprendė. 

Be gniuždymo apsieita visgi nebuvo. Perskaičiusi pirmą dalelę knygos, likau šokiruota to, kokio gruzo Jojo mėgsta prikimšti savo knygas. Po tokios malonios pradžios, kiek tik gali maloni būti I PK metu vokiečių okupuoto Prancūzijos miestelio kasdienybė, sulaukti tokio staigaus, tokio slogaus smūgio, buvo netikėta, žiauru ir persekiojo pusę nakties. Iš dalies dėl to, kad pati prisikūriau daug malonesnių, nors gal ir ne visai pateisinamų scenarijų, iš dalies dėl to, kad man nedaug, bet visgi trūko motyvacijos visiems įvykiams pateisinti, bet labiausiai dėl beprasmybės. Dėkui Dievui, kad pabaiga po ilgos kovos visgi tos prasmės krislų įpūtė, tik aišku toli gražu ne to stipraus pozityvumo pro ašaras.

O kova buvo tikrai ilga, lėta ir nuobodoka. Nesu užkietėjusi šaudau – gaudau gerbėja, „Vėjo šešėlio“ melancholiškas, beje, labai panašaus pobūdžio praeities paslapčių narpliojimas, man vaje kaip patiko. Bet čia atvejis ne tas, trūko jausmo, įtampos. Kaip ir nori sužinoti, kokios visgi praeities paslaptys išlis, bet jos vis lenda, vis neįdomios, vis nieko nei gero, nei blogo nepasako, be to paskęsti milžiniškuose pilstymuose iš tuščio į kiaurą dabarties istorijoje. O kur dar tai, kad apskritai trūksta pagrindo, preteksto pačiam aiškinimuisi, viskas kažkaip pritempta ir dirbtina, pagrindinė veikėja elgiasi neadekvačiai, tai tuomet ir tas paslapčių narpliojimas kažkoks ne toks atrodo. 

Emocinio sunkumo nemažai. Nebuvo jis pritrenkiantis, išskyrus tą vieną momentą, kai buvau pagauta nepasiruošusi, bet Jojo šį kartą nemažai dėmesio skyrė tai tamsiajai žmogaus prigimties pusei, sunkiai suvokiamiems psichologiniams momentams. Karo vaizdai, kiek netikėtai, buvo gan kokybiški, ir nors moralas senas kaip pasaulis, o apie tai rašė ir daug labiau reikalą išmanančių autorių, tie tokie klaikūs epizodai lengvo nostalgiško teksto kontekste rodosi kiek kitaip. Gal groteskiškai. Ir lyg naujai kelia klausimą, iš kur atsiranda tas nepamatuojamas žmonių žiaurumas, kurį šitaip paskatina karo sąlygos, tas noras baisiai elgtis su žmogumi, kuris nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nieko blogo tau nepadarė ir jausti ne tik teisingumo, bet ir malonumo jausmą. Tie karo vaizdai šitame romane – kaip tie MH17 keleivių daiktai kuriais žaliosios mylimosios džiaugėsi socialinėje erdvėje. Šiaip niekis, bet nokautuoja iš naujo. O jei to negana, negatyvo ir be to daug – savo nosį į reikalą įkiša ir kažkokios neracionalios neapykantos kupina šiandienos visuomenė.  

O kova dėl teisybės ir gėris visų tų slogių dalykų neatsvėrė ir romanas gavosi ne itin harmoningas. Daug kalbos apie meną, paveikslus, bet ne tiek daug grožio ir kalbos apie jų reikšmę, varoma paslaptimi, bet inercijos jai išsiaiškinti lyg trūksta, vietomis maloni, greita ir konkreti, vietomis lėta ir trypčiojanti vietoje. Ne šedevras, labai labai vidutiniška, bet ir šiek tek žavi.

P.S. knyga 2/3, viršelis 3/3, pavadinimas 2/3, anotacija 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą