Vytauto karūnos keliu


Metams slenkant į pabaigą lyg ir reikėjo ištaisyti metų pradžios nesusipratimą, kai per neapsižiūrėjimą ėmiau ir perskaičiau antrą dviejų dalių serijos dalį. Jausmas buvo velnioniškai keistas – skaityti apie tai, kas buvo prieš. Kai kurios detalės iš „Vilniaus madonos“ jau spėjo išblukti, bet kertinius dalykus prisiminiau ir derinti juos prie to, ką perskaičiau „Karūnoje be karaliaus“, buvo keista patirtis. 

Skaitydama antrąją knygą negalėjau suprasti pagrindinės veikėjos veiksmo motyvų ir šiaip kas ji tokia. Tai primoji dalis šitą reikalą ištaisė, bet nuo jos aš tik dar labiau ėmiau nemėgti jos. Ką galiu pasakyti – ji bukas personažas. Jos užsispyrimas dirbtinis, mintijimai nelogiški. O tokiose greito veiksmo nuotykinėse lobių ieškojimo knygose, man asmeniškai, labai svarbu susitapatinti su pagrindiniu veikėju. Tai kai to padaryti nepavyksta, labai daug knygos magijos išskrenda per kaminą. O aš tiesiog jaučiau didžiulę antipatiją Algei. Neskaitant jos romano ir klaikaus mamos vaidmens iš antrosios dalies, šitoje ji parodė akivaizdžiai, kad jai neįdomu niekas kas išeina už jos pasaulėlio ribų. O labiausiai – jai ne tik neįdomi istorija ir Vilniaus architektūra, bet ji ir nieko nežino apie tai. Na ir kaip tada rimtai žiūrėti į jos lobių ieškojimą, klaidžiojimą po Vilniaus bažnyčias, kai ji kaip pirmokė visko klausinėja savo draugelio. Klausinėjimas tai klausinėjimu, bet kai jai paklausus draugas bando atsakyti, ji jo nebesiklauso ir vis nutraukia, nors jo pasakojimas užima tik keletą gerų sakinių ir nėra toks jau baisingai neįdomus, kad reiktų žiovauti, ką ji, po perkūnais, ir daro. Aš aiškiai suprantu, kad tik su tokiu personažu autorei pavyko apskritai įterpti tuos gido pasakojimus, bet tai nė kiek nesumažina viso reikalo dirbtinumo. Ir na kam tada tie nutraukinėjimai? Pridėti dar daugiau žavingų detalių prie Algės paveikslo? Prašyčiau!

Vis dėl to, šioj pasirodė mažiau dirbtina už „Vilniaus Madoną“. Pats lobis ir jo ieškojimas buvo natūralesnis, labiau įsipaišė į siužetą ir Lietuvos peizažą. Ne tiek daug policijos nesąmonių ir iš gatvės pelenų lyg feniksai prisikėlusių verslininkų. Ne taip krito į akis tas grandiozinis kitų autorių kūrybos kopijavimas. Tiesa, atsirado naujas fintas – neva filantropas, nusikalstamą antikvariato versliuką sukantis pamišėlis, kurio mintijimai dar ir buvo aprašinėjami plačiai. Tai to mano akimis tikraaai nereikėjo – buvo nuobodu ir netikra.  

Bet šiaip didžiausias šitos knygos pliusas buvo tai, kaip autorė elgėsi su Lietuvos istorija. Iš esmės šiame romane įvairiausiais atgarsiais, daugiau ar mažiau, atsispindėjo visa Lietuvos istorija nuo Vytauto laikų iki šiandienos. Tas lobis privertė veikėjus ir kartu skaitytoją perbėgti pro visas istorijos vingrybes, pasilabinti su Goštautais, Radvilomis, Sapiegomis ir net žvilgtelėti į partizanų kiemą ar sovietinį pasipriešinimą. Siužetas buvo labai tampriai susijęs su Lietuvos istorija, kurią pateikė skaniai ir populiariu rūbu apvilktą. O svarbiausia viso lobio ieškojimo idėja – ne pats lobis ir ne vaikų iš pagrobėjų vadavimas, o Lietuvos gelbėjimas, noras nuimti karūnos prakeiksmą (panašu, kad visgi nepavyko jiems, o gaila...), bet svarbiausia –  pats lobis lyg ir vaizduoja Lietuvos laisvę, pasipriešinimą ir visa jo kelionė per bajorų gimines yra simboliška ir visa ši idėja mano akyse nublankina kiek visą beletristiką. Mane iš tiesų net kiek žavi tas gebėjimas suderinti lietuviškas peripetijas su dan brownišokis klišėmis ir į pasakojimą įpinti pagonių krivį.

Vienaip ar kitaip, Gina Viliūnė kuria populiariąją literatūrą, gal ir ne tokiu originaliu būdu kaip Tapinas, gal ir ne tokia aukšta kokybe kaip Sabaliauskaitė, bet greičiausiai išspausdama viską ką gali iš savęs ir savo žinių siunčia širdžiai mielą žinutę, kad Vilnius ir Lietuva visgi yra nuostabūs. 

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 2/3, viršelis 3/3, anotacija 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą