meilės geometrija



Negaliu ir atsistebėti savo naivumu. Kaip išsirinkus knygą, kurios nugarėlėje jau savaime išvardinti visi kertiniai distopinės YA serijos ypatumai, skausmingai primenantys Bado žaidynes, dar galima tikėtis originalumo? Pradėjau skaityt, vietomis net veidą lygų sunku išlaikyt ir pačiai juokinga.

Įkvėpta Romos imperijos. Juokingiausia, kad net tai primena tas pačias Bado žaidynes. Idėja gal nebloga, gal net vietomis neblogai įgyvendinta, bet viską užgožia divergentiškas nenatūralus žmonių skirstymas į karinguosius ir mokslinguosius, jau kiek pabodęs merginos, kuri rūpindamasi tik artimais žmonėmis staiga tampa pasipriešinimo siela, vaizdinys, pats visuomet egzistuojantis ir beveik visada kreivas revoliucijos motyvas. Jaučiu ir pražilsiu laukdama, kol kas nors šita tema ką originalaus vėl parašys, nes konceptas man labai patinka tik po „Bado žaidynių“ niekas taip ir nesujaudino.

O šiaip tai toks jausmas, kad distopijos lenktyniauja nė dėl to, kuri padarys geriau, įdomiau ir originaliau, bet kuri turės daugiau žiaurumo, kurios pasaulis bus labiau iškreiptas. Kaip ir logiška, žiaurumu lengviausia emociškai paveikti. Bėda ta, kad jeigu tu nesi lovą bemaž prišlapinanti mergaičiukė, norisi, kad tas žiaurumas būtų natūralus, o tą pasiekti yra sunku. Šį kartą vergų motyvas, vis minimi jų prievartavimai ir akių su žarstekliu deginimai penkių metų mergaitei nupiešė stipriai tamsų pasaulį, bet užteko to žiaurumo tik knygos pradžiai, mat pagrindinės veikėjos žaloti perdėm negalima – bus visai nelinksma kai ji liks be akies ar rankos, o tuomet išsibalansuoja visas žiaurus iškrypęs tamsos pasaulis ir lieka tik butaforijos. O ir šiaip aš esu didelė subtilumo mėgėja ir man labiau patinka, kai visas pasaulio žiaurumas suspindi ne tuose brukamuose žudymų ir kankinimų motyvuose, bet kažkur giliau – pasekmėse ir žmonių prigimtyje. Būtent todėl man šitaip patiko „Bado žaidynes“. Nepaisant to paviršinio vaikų žudymo arenose motyvo, buvo daug kitų dalykų, kurie atsiskleidė pakeliui suteikdami galimybę analizuoti tą pasaulį, daryti išvadas ir šiaip mąstyti. Ir net žaidynes turėjo taisykles, istoriją, o kai čia staiga dėl paprasčiausių išbandymų veikėjams, kalbant apie gręsiantį karą, staiga sumanoma  išžudyti vienus stipriausių karių, kažkaip bergždžia ir tiek.

Ir jau tie hormonai! Tiesiog graudu. Tarsi nebūtų gana nuo pat pirmų susipažinimo akimirkų skraidančių drugelių, šį kartą gauni jų dvigubą dozę ir vietoj meilės trikampio gauni KETURKAMPĮ. Ir praktiškai pasiseka, jeigu perskaitai porą skyrių ir nei vienas iš tų keturių kampų nepareiškia savo pretenzijų į istoriją. Kai skaitai apie vergystes, prievartavimus, karus ir treniruotus žudikus norisi ir čia bent kiek subtilumo, kurio, aišku nerasta.

Irrrr aišku, man vis tiek buvo įdomu ir surijau per pora dienų. Gaila, kad patenka šitas skaitinys tik į lengvos blevyzgos kategoriją ir iki Bado žaidynių jam tai vaje kaip toli. Tenka laukti tęsinio ir tikėtis, kad Alma littera išspausdins ją ne ant tokio prasto popieriaus, nors už viršelį pagaliau galima ir padėkoti. 

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 2/3, viršelis 3/3, anotacija 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą