(ne) islamofobiška distopija

 

Nuoširdžiai, tai neturiu jokių objektyvių nusiskundimų šituo romanu – literatūriškai gerai sudėta, parašyta gerai ir kažkas didžiąją knygos dalį tiesiog vertė versti lapus ir judėti pirmyn. Bet manęs ji visiškai nepasiekė. 

Ėmiausi ją skaityti dėl labai aktualios distopijos, kurioje musulmonai paima valdžią. Tai pati distopija labai intelektuali – inkorporuota į tikrą Prancūzijos politinę situacija su tikromis partijomis ir Marine La Pen, labai logiškai atsiradusi mūsų šiandienos, o ne išgalvotoje realybėj, labai stipriai politiškai analizuojama. Ir svarbiausia – klaikiai tikėtina. Sveikinu autorių šitaip puikiai sukritikavus  visiškai žlugusią Prancūzijos ir Europos politinę sistemą, moralinį autoritetą ir šiaip bet kokį gebėjimą tvarkytis. Nors turbūt Europos gebėjimas susitvarkyti išvis tėra iliuzija, gyvavusi pastaruosius keliasdešimt metų, kas bendrai žiūrint yra labai trumpas laiko tarpas. Bet kokiu atveju, panašių, galbūt dar ne su islamo išaukštinimu susijusių, bet visgi apokalipsių galim tikėtis artimiausiais metais ir tas, neneigiu, tikrai atskleista puikiai.  

Tačiau būtent ta musulmoniška dalis mane nuvylė. Realiai, anotacijoje (ta tai turbūt bus metų blogiausia anotacija – joje visa knyga papasakota pora sakinių ir dar nusišnekėta) vienu sakiniu nusakoma, ką atneša Musulmonų brolijos ir jos charizmatiško lyderio atėjimas į valdžią ir knygoje apie tai nepasakoma beveik nieko daugiau – moterys nebedirba, švietimo sistema musulmoniška ir dėstytojai ne musulmonai negali dėstyti, sumažinamas privalomas švietimas ir mažinamas finansavimas, na dar šeimos verslo iškėlimas ekonomikoje, bet daugiau spekuliacijos lygyje. Daugiau dėmesio skirta politinėms priešrinkiminėms spekuliacijoms, spekuliacijomis apie tai, ką darys musulmonai atėję į valdžią. Daugiau vietos skiriama paties islamo aiškinimuisi, daug dėmesio pačiam islamui kaip religijai, kai mano supratimu labiau reiktų kreipti dėmesį į kultūrą ir tai, kas įvytų susidūrus islamo ir krikščioniškajai civilizacijai. 

Būtent – susidūrus šioms civilizacijoms. Man asmeniškai tai buvo įdomu ir to iš šitos knygos tikėjausi, maniau priėjimas per švietimą parinktas ne atsitiktinai. Tačiau čia netgi samprotaujama apie tai, kodėl musulmoniškos vertybės vakarų kultūrai galėtų praversti, kodėl žmonės jos galėtų norėti – moterys kaip ir ankščiau turėtų daugiau laiko šeimai, kūno apdangalai irgi atseit turi logikos. Ir kaip šitą knygą galima vadinti islamofobiška man išvis yra gili mistika. Aš suprantu, kad pats autorius tų idėjų nepropaguoja, bet manos supratimu tokie svarstymai yra iš esmės klaidingi ir vienintelis kelias užkirsti kelią islamo plitimui yra krikščionybė. Šiaip esu prisiekusi ateistė, arba bent jau wannabe ateistė, žiūrint kokiame lygyje šitą žodį suprantame, bet kalbu labiau ne apie religinę, bet kultūrinę reikalo pusę. Krikščionybė, taip jau atsitiko, yra mūsų kultūros dalis, galime ją susiderinti su šiuolaikinės kultūros elementais, bet galiausiai tai visgi vienintelis ginklas prieš musulmonišką kultūrą. Žodžiu, aš tikėjausi bent menkų užuominų į tą pusę, nes visapusiškam disputui kalbant apie tai, kad religijos poreikis gali iš esmės sugriauti mūsų civilizaciją, lyg ir būtų to reikėję. Aišku, aš suprantu, kad visas mano nepasitenkinimas šita knyga yra dėl to, kad aš jai nepritariu, kad galbūt susifokusavau ne ten kur derėjo ir mano lūkesčiai buvo kiti, todėl autoriui kaip minėjau priekaištų neturiu.

Tačiau galiausiai atsiremiu į tai, kad ta knyga visai nebuvo tokia jau didelė distopija ir ji visai ne apie musulmonų atėjimą į valdžią, o apie senstančio, vienišo, gyvenimu nusivylusio intelektualo kančias. Didžiąją knygos dalį stimulas versti lapus buvo, nors didelio veiksmo nebuvo, bet norėjosi sužinoti, kur link pasisuks jo gyvenimas, bet kai supratau, kad niekur taip ir nepasisuks, visas tas literatūrinis komentaras, kurio ir pakęsti negaliu, išvarė iš proto ir pastraipas apie tai išvis praleisdavau pro akis. Kad ir koks gilus būtų to žmogaus ir visos Pranzūcijos paralelizavimas, jis manęs nė kiek nesujaudino.  

Politiškai angažuota, religijos prieskoniu pagardinta Flobero papūgos versija. Nepasiekė ir tiek. O gaila. 

P.S. knyga 2/3, viršelis 3/3, pavadinimas 2/3, anotacija 1/3
P.P.S. distopija kitaip - check

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą