šėtono palytėti


O vargeli. Tokio šūdo jau seniai neskaičiau. Ne ne, knyga visai nebuvo prasta ir man netgi patiko, šitas epitetas čia apie jos nuotaiką ir siužetą, galinčius pakirsti net ir didžiausią optimistą. Viskas čia labai labai tamsu – smurtas ir patyčios, narkotikai ir alkoholizmas, bankrotai ir mažo kaimelio žmonių siauraprotiškumas, žmonių kapojimas ir šėtono garbinimo ritualai – šūdo nors vežimu vežk.

Dėl viso to neišsenkančio negatyvo, kuris tiesą sakant laikui bėgant dar ir intensyvėjo, prisiliesti tą knygą buvo sunku. Visą laiką kirbėjo noras sužinoti, kaip viskas ten buvo iš tikrųjų ir skaitymas buvo įdomus, bet ekstazės nepajutau – pusę laiko tiesiog norėjau duoti į snukį kas antram veikėjui. Bet neskaitant emocijų, tai buvo labai gerai. 

Gerai, nes veikėjai buvo gyvi ir pulsuojantys, o pasakyti užknisantys – tai nepasakyti nieko, bet būtent dėl to jie ir buvo tokie žmogiški – su visu savo egoizmu, kartais nelogiškomis minčių sekomis, netikrumu ir savomis įvykių interpretacijomis. Ypač kai tie veikėjai tokie suknisti kaip šitame romane – pagrindinė veikėja, kuri pasakoja pirmu asmeniu, akivaizdžiai negrįžtamai sužalota vaikystės siaubų ir po jų užgriuvusio gailesčio, jos brolis, kamuojamas nepilnavertiškumo komplekso, mirtinai trokštantis pripažinimo. Psichologija Flynn knygose tikrai yra stipriausias arkliukas, gebantis atpirkti kitas jau subjektyviau vertinamas vietas.

O šį kartą man šiek tiek įdomumo atėmė tai, kad kaip gana detektyvinės prigimties ji pateikė ne tiek ir daug detektyvo, beveik neleido kurti teorijų, nes ne kažin už ko ir buvo užsikabinti. Aplankydavo vis kokie nušvitimai, o galiausiai iš kojų tiesiog išvertė tai, kaip visos mažos detalės susijungė į vieną sutapimų virtinėje, bet atomazga nebuvo tokia netikėta, protinga ir vis kabėjusi panosėj, kad atviptų žandikaulis, kas būtų atpirkę tai, kad teko skaityti knygą be duonos trupinėlių, nes taip ar taip nebūtų pavykę išsiaiškinti tiesos. Visgi, jaustis detektyvinio elemento dalimi man yra svarbi tokių paslapčių knygų dalis, o jos, deja, nebuvo. Na tiksliau buvo, bet jau tokiu asu reikėjo būti, kad jas pastebėti..

Žodžiu, šokiruojanti knyga, kuri gerų emocijų tikrai neatneš, bet meta šiokį tokį intelektinį iššūkį ir pateikia šiek tiek tokios apnuogintos žvėriškos žmonių prigimties. Kas rezultate tampa geru psichologiniu trileriu.

P.S. knyga 3/3, pavadinimas 2/3, anotacija 2/3, viršelis 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą