siaubo abėcėlė



Metus pradėjau su tokiu labai antišventišku XIX amžiaus detektyvu, kuriame išsijuosus žmonėms, tarp jų ir kūdikiams, plaktukais daužomos galvos, o tuomet perpjaunamos gerklės, darant iš viso to meną. Jaukumo neprideda ir tai, kad tokios žmogžudystės iš tiesų vyko XIX amžiaus pradžios Londone ir knygoje tikrai daug tikrų faktų, veikia joje ir tikri veikėjai, išgalvota tik nauja istorija, pratęsianti žiaurią tikrovę.

Visas tas tikros istorijos dvelksmas – labai stiprus šios knygos pliusas. Jis lyg neleidžia atsiriboti nuo to „išgalvoto“ pasakojimo, be to tokiuose istoriniuose detektyvuose labai svarbu kuo geriau išlaikyti autentiką, nepridedant per daug šiuolaikiško prieskonio, tai autoriaus atliktas kruopštus to meto tyrimas tikrai atsipirko. Nemažai prideda ir tai, kad Morrellis šitame romane vietomis net ima kalbėti savo balsu ir nepagaili puslapio ar dviejų istorinei pamokėlei – kaip atsirado anglų policija, kaip buvo ieškota choleros epidemijos priežasčių, apie opijų ir visą Viktorijos laikų Anglijos imperiją. Skaitydama eilutes apie tai, kaip ši plėtėsi ir kokias teritorijas užėmė net tikėjausi išvysti tą taip mane žavintį faktą, kad anuomet toje imperijoje niekuomet nenusileisdavo saulė, bet teko mažumėlę nusivilti. Trumpai tariant, atmosfera knygos man labai patiko ir tai yra vienas didžiausių knygos pliusų.

Visgi ne viskas taip rožėmis – iš siužetinės ir idėjinės pusės, man nemažai pritrūko. Tikėjausi tokio stipraus, kaip ir nugarėlė reklamuoja, šerlokiško detektyvo, kuriame ir galvą pasukti teks, ir vis apsirikti dėl žudiko ir aikčioti nuo vis pamažu aiškėjančių paslapčių. Patys nusikaltimai tikrai verti Šerloko Holmso prisilietimo, bet pats procesas man kiek nutolo nuo tokio subtilumo. Daugiau buvo nuotykių ir veiksmo negu vietos pasukti galvą, visos kortos buvo padėtos vieno žmogaus rankose – tik jis vienas turėjo supratimą, kas vyksta, o kiti, t.y. detektyvai tik bėgiojo paskui ir patys gaudavo į kaulus. O iš to atsiranda ir tiek kvailoki dialogai, kur vienas šneka kaip enciklopedija, o kitas neturi žalio supratimo apie elementorių. Aišku, nieko nuostabaus, kai vienas pagrindinis veikėjas žino daugiau, bet man pritrūko galimybės žvilgtelėti į jo minčių kelią, pritrūko galimybės svarstyti galimybes kartu su juo, nes tuomet dingo ir dalis įdomumo, malonumo, intrigos. Bet visgi labiausiai pritrūko psichologinių niuansų, kurie čia šitaip ryškiai minimi ir kuriais pats autorius pabaigoje taip didžiuojasi. Lyg ir logiški visi žudymo motyvai, bet taip sausai, kad vos vos perlipa tą logiškumo ribą. Psichologiniai niuansai, ypač tokie ekstremalūs turi  būti išnarstyti iki paskutiniojo kaulelio, kaip, pavyzdžiui, Deivido Hanterio serijoje. To aš šitame romane labai pasigedau.

Tačiau jeigu nustočiau lyginti su kitais man labiau patikusiais detektyvais ir atsiribočiau nuo savo išankstinių lūkesčių, turiu pasakyti, kad romanas geras – gerai parašytas, įdomus ir tikrai turi žavesio ir idėjų. 

P.S. knyga 2/3, pavadinimas 3/3, viršelis 3/3, anotacija 3/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą