didis Sabaliauskaitės talentas


Pagrindinis knygų mugės įvykis man jau kelinti metai yra Sabaliauskaitė. Nesvarbu ar knygą, kuri pristatoma, jau seniausiai perskaitei, ar neskaitei ir net nesigilinai, jos klausytis yra magiška patirtis. Nekalbant jau apie jos gebėjimą prikaustyti dėmesį, šitaip sodriai, rišliai kalbėti ir net į kvailiausius klausimus su neišsemiama erudicija atsakyti prasmingai, mane žavi tai, ką ji pasako. 

Atrodo, visos jos literatūrinis kelias vos ne apie tą patį, bet iš kiekvienos knygos pristatymo išsineši vis naują žinutę, kuri be kita ko yra ir prasminga. Kartą ji daug kalbėjo apie šeimos istoriją, jos reikšmę, kitą kartą, o ir apskritai ji dažnai kalba apie lietuviškąjį paveldą, lietuvybės puoselėjimą, bet mato jį visiškai kitoje šviesoje nei mes įpratę, mini tokius Lietuvos simbolius, apie kurios kiti nė girdėti nėra girdėję, pabrėžia carizmo ir sovietmečio įkaltus stabus, kuriuos mes dabar nesąmoningai priimame kaip savus, nuolat pabrėžia savo meilę Vilniui ir Lietuvai, bet jų identitetą mato be šlakelio nacionalizmo, pripažindama ir tuos istorijos posūkius, kuriuos dauguma naiviai nori ištrinti, kad ir Vilniaus daugiakultūriškumą, kuris ją kaip tik žavi. Kuo puikiausiai ji šitai įaudžia ir į savo knygas. Aš būtent taip matau patriotiškumą savo apogėjuje, nors ir pačiai iki to dar tolimas kelias.

Šį kartą kalba pasisuko apie tokius, galbūt pasirodytų, techninius dalykus – jos garsųjį sakinį ir kūrybinį procesą. Tačiau aišku iš Sabaliauskaitės niekada nesulauksi technikos be poetikos. Ir klausydamasi apie tai, kaip jos sakinys yra ištisa melodija ir kartais taisydama tekstą ji žodžius derina pagal skiemenų kiekį, kad jis gražiai skambėtų, supranti, kad sėdi ant grindų čia priešais didžio talento rašytoją, kurių šioje žemėje yra vos tik saujelė. Talentą, kurį siaurapročiai redaktoriai nori įsprausti į rėmus, neturėdami žalio supratimo, apie ką patys kalba. Kad ir jos papasakotas epizodas, kai sulaukusi pastabų, jog negerai yra kai sakinyje šitiek daug vienodų žodžių, jai teko atkreipti dėmesį į tai, kad tas sakinys yra 52 eilučių ilgio ir tas žodžių kartojimas yra būtinas, kad išliktų sakinio karkasas, melodija ir skaitytojui nebūtų problematiška jį perskaityti. Visa laimė yra tame, kad be savo talento rašyti, ji dar ir tvirtai žino, ko nori ir nė per milimetrą neatsitraukia, nes kaip pati sakė, kažką toje tetralogijoje pakeitus, visas pasakojimas išbėgtų kaip kojinės akys.

Kalbėjo ji ir apie kai kuriuos simbolistinius niuansus, kuriais pati labai mėgsta žaisti ir dalies kurių aš per pirmą susižavėjimo bangą, matyt, nė nepastebėjau. Žodžiu, klausydamasi paskutinės knygos pristatymo galutinai įsitikinau, kad visas knygas skaitysiu iš naujo, žiūrėdama visiškai kitu žvilgsniu. Ir nors suprantu, kad silvos gali patikti tikrai ne kiekvienam, visiems, kurie negali pikto žodžio rašytojai, nesąmoningai ilgiems sakiniams ar knygoms, patarčiau šiek tiek atsiriboti nuo to siauraprotiško požiūrio, nuo savo asmeninių išankstinių emocijų ir suteikti silvoms antrą šansą, o rezultatas gali ir nustebinti.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą