ledo karalienė

Įprastai detektyvai prasideda nuo nusikaltimo. Ne šį kartą. Aukštosios filosofijos įprastai ten nė su žiburiu nerasi. Ne šį kartą. Įprastai jie baigiasi labai aiškia atomazga. Ne šį kartą. Belenkaip keistas trileris, dievaži. 

Yra ledkalnio dydžio pliusų. Pirmiausia, iš pamažu, chaotiškai iššokančių praeities vaizdų  klijuojama pagrindinės veikėjos gyvenimo istorija nurungia. Tokios technikos reiktų pasimokyti daugeliui rašytojų, mėgstančių savo vienmačius veikėjus pristatyti vienu ypu pastačius juos prieš veidrodį. Taip pat velniškai gerai surankiota mokslinė medžiaga, ne šiaip informacija, būtina pagrįsti kai kuriuos faktelius, bet ištisa mokslinė medžiaga apie ledynus, biologiją, geologiją, meteoritus, gyvybę žemėje, nes ji čia ne įrankis, apie ją sukasi veiksmas. Galiausiai, iš viso to mokslo išplaukianti tikrai originali ir labai intelektuali detektyvo idėja, palydima gražiai įkomponuoto disputo apie civilizaciją.
Bet visi tie ledkalniai lyg kažkaip ištirpsta. Pagrindinės veikėjos istorija atskleista puikiai, bet pati ji visiška bedvasė – turėjo ryškių bruožų ir juos išlaikė viso romano metu, bet jos vidinis pasaulis, jausmai, mintys buvo kažkokie sustabarėję, visą laiką taikyta į aukštas filosofines materijas, bet taip labai metodiškai, kapotai ir šaltai. Tas fragmentiškas, chaotiškas visokių nereikšmingų praeities epizodų mėtymas, nors ir gražiai pažindino su veikėja, žvėriškai trukdė skaitymui. Mokslo detalės taip pat vargino, kad ir kokios nuostabios būtų – visur ledas, ledas, ledas ir tiesiog mistinis Smilos žinojimas apie jį. Apskritai visas romanas buvo padrikas ir sunkiai skaitomas. Kas mane gena skaityti detektyvus – iš proto varantis teisybės troškimas arba įdomus įdomių nusikaltimų narpliojimas, bandant pačiai spręsti mįslę. O čia iš esmės pačioje pradžioje jokio nusikaltimo nė nebuvo, teisybės troškimui irgi rastis nebuvo kur, nes visą knygą neaišku, nei kas blogai nei kurlink judama, o galiausiai man viskas buvo per daug supainiota – galybės prieštvaninių ekspedicijų, milijonas veikėjų, apie kurios papasakojama vienoje vietoje, o tuomet tik pavardė ir žinokis pats, o dar jos ir panašios, kalnai skirtingų šalutinių linijų – pokario šnipinėjimai, šeimos drama, finansinės machinacijos, nusikalstamas pasaulis su lošimais, narkotikais, meteoritai, kirmėlės, sniegas, Grenlandija, ledas, Grenlandija, ledas, ledas, ledas ir varge kiek dar visko. Daug bereikalingų aprašymų. O kur dar nei iš šio nei iš to išlendantys smurto epizodai, praeities vaizdai, istorijos pamokėlės arba vadovėliniai filosofiniai pamąstymai.. Intelektuali mįslė, tikrai, tik visko buvo klaikiai per daug, smegenys tiesiog išėjo pasivaikščioti ir įdomumas dingo.  

Trumpai tariant, šita knyga turi daug stiprių vietų, bet tos vietos per stiprios, jų per daug ir tuomet gaunasi chaotiškas, sudėtingas kūrinys, su kuriuo tenka kankintis. Fenomenalu, kaip stiprūs, teigiami dalykai šitoje knygoje iš perspaudimo tampa slegiantys ir neigiami. Pliusas už intelektualią idėją ir tyrimą. Bet gero įspūdžio nepaliko, ne.

P.S. knyga 1/3, pavadinimas 2/3, viršelis 1/3, anotacija 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą