karvelių kerštas


Vienas dalykas tikrai sieja mane su pagrindine šitos knygos ašimi – nepaneigiama neapykanta balandžiams. Visa kita – atvira diskusijoms.

Pusšimtis dienų su šita knyga ir dvi knygos prasiblaškymui pakeliui – šitaip sunkiai paskutinį kartą turbūt iš reikalo skaičiau tik „Tūlą“. Tendencija kaip ir aiški – snobiškos knygos, kuriose psichozių ir Vilniaus daugiau negu galima pavežt yra ne man. Bet šį kartą negaliu pasakyti, kad rezultatas tebuvo kančia.

Pirma dalis, dievaži, buvo kančia. Sunkiai dėliojamos chaotiškos nestabilaus žmogaus mintys, nebesupranti haliucinacijos, sapnai ar realybė čia – buvo akimirkų, kai belikdavo skanuoti tekstą tol, kol vėl rasdavau už kur užsikabinti. Situacija pasikeitė prasidėjus mindfuckui su kitų veikėjų pozicijomis ir visiškai skirtingais jų faktais – užplūdo nenumaldomas noras sužinoti, koka vis dėl to tiesa. Pasirodo, visai ne ten esmė. Nepagavau aš jos iki galo, ką čia slėpt.

Gerų dalykų net ir pačioje pradžioje radau kitur – mažuose feikiniuose epizoduose, kurie taip aiškiai ir tam tikra prasme gražiai nušviesdavo lietuviškos pokario ir sovietmečio tragedijos niuansus – tremtinių laiškai į niekur, groteskiški „kaip gera žmonėms tarybų sąjungoj“ vaidinimai, vaikai, žinantys Leniną, bet nepažįstantys voverių... Apskritai pasigėrėtina, kaip daug autorius užgriebė beveik apie nieką konkrečiai nekalbėdamas – žaisdamas psichologinius žaidimus, sunarpliodamas viską ir visaip, kartu ir meluodamas, ir sufleruodamas, ir besišaipydamas. Rasti čia galima viską – partizanus ir saugumą, patriotiškumą ir prisitaikymą, disputą su lenkais ir paranoją, poreikį ieškoti visų bėdų priežasčių priežasties. Ir dar viską apgaubiantį patosą Vilniui.

Jeigu taip trumpai – labai pretenzingas ir drąsus romanas. Visiškai nesiekia būti geru skaitytojo draugu ar žaisti pagal taisykles. Rašytojas norėjo pasakyti, ką norėjo, ir pasakė. Visa kita – tavo problemos. Man problemų kilo ir nors negaliu pasakyti, kad įsimylėjau ar net kad tikrai patiko, bet negaliu ir sakyti, kad protarpiais nežavėjo detalės ir nelikau šiaip sužavėta idėja ir gebėjimu šitaip rašyti. Kad ir sunkiai skaitomas, tai vienas tų tikrų lietuviškų romanų, kurie turi kažką savito, unikalaus ir traukiančio žavėtis.

P.S. knyga 2/3, viršelis 2/3, pavadinimas 3/3, anotacija 2/3
P.P.S. knyga apie Vilnių - check

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą