mergina iš Gdansko


Šiaip jau buvau įsitikinusi, kad mes su Isabel Allende – geros draugės, nes kiek skaičiau jos romanų visi daugau ar mažiau patiko, o juos vienijo bendras stilius, kuris man labai prie širdies, todėl „Meilužį japoną“ ėmiausi skaityti be jokių abejonių, nusiteikusi tikrai geram skaitiniui. Bet pasirodė, kad mudviejų gerus santykius kiek pervertinau.

Nesakau, kad knyga kažkuo labai bloga ir kad man visiškai nepatiko. Sužinojau įdomių dalykų apie japonų koncentracijos stovyklas valstijose po Perl Harboro, kurias kažkokiu būdu praleidau istorijos pamokose. Vietomis ir siužetas sudomindavo, o ir skaityti nebuvo labai nuobodu.

Bet Allende čia neradau nė lašo – nebuvo nei to stipraus pietietiško dvelksmo, nei tiršto pasakojimo su retais bet nuostabiais tiesioginės kalbos intarpais, nei tikrai įdomių veikėjų ir didelių aistrų varomo įstabaus siužeto. O visa uždraustos japono ir turtingos žydės našlaitės meilės istorija tam peno tikrai davė. Bet vietoj viso to dėl ko taip myliu šią rašytoją, radau milijonus beprasmiškų dialogų ir dirbtinai keliamas pašalines intrigas, kurios išsisprendžia nei šiaip ne taip. Labai daug neharmoningo mėtymosi pirmyn atgal keliose istorijos linijose, kol galiausiai išvis susimaišai. Visiškai nesujaudino manęs ten vykusios istorijos, kažkokios netikros pasirodė ir vėl kiek priminė nelogiškas magiškojo realizmo taip mėgstamas įsikalbėtas meiles.

Kažkokia ne savo vėžiose šį kartą man pasirodė Isabel Allende. Knyga gabūt nėra ypatingai prasta, jei ant jos viršelio puikuotųsi kito autoriaus pavardė tikriausiai tiek neniurzgėčiau, bet iš šitos autorės tikėjausi daug daugiau ir romanas, deja, apvylė. Tikrai nerekomenduočiau tiems, kuriems patinka ta magiškojo realizmo Allende, alsuojanti karšta pietietiška saule ir gvildenanti tankų bei tolygų pasakojimą. Žinau, kad yra ir kita Allende, bet su ja dar nesusipažinau ir jeigu šiame romane buvo būtent ji, tai tada ji tikrai ne mano.

P.S. knyga 2/3, anotacija 2/3, viršelis 2/3, pavadinimas 2/3

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą