2010-ieji


Kalbant apie kokią nors praeityje apie šiandieną parašytą knygą, dažniausiai linksniuojamas klausimas – kiek ji atspėjo ateitį. O su šia autoriui neva pasisekė taip, kad jis net pagrindiniam politiniam veikėjui 2010-aisiai knygoje davė Obomi pavardę. O knygą jis parašė 1968-aisiais. Būtent šis ir kiti atitikimai, skelbti lietuviškoje spaudoje, mane pirmiausia ir pritraukė prie šios knygos. Žinoma, knygos realybė pasirodė esanti ne tokia intriguojanti, kaip galima tikėtis po tokių pažadų, bet knyga nustebino kitomis savybėmis. 

„Stand on Zanzibar“ yra mokslinės fantastikos knyga, kurioje kalbama apie pusšimčio metų ateities pasaulį, kuriame yra tragiškai per daug žmonių. Būtent tai simbolizuoja ir knygos pavadinimas – XX amžiaus pradžioje teigta, kad visa žmonija atsistojus vienas šalia kito užimtų 380 kv. km Vaito salą, o autorius John Brunner pastebėjo, kad 3,5 milijardo žmonių 1968-aisiais užimtų jau 572 kv.  km Meno salą ir spėjo, kad 7 milijardai žmonių 2010-aisiais sutilptų jau tik pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų Zanzibaro saloje. Šiame ateities pasaulyje turėti vaikų yra prabanga. Jų neleidžiama turėti, jei įtariama, kad vaikas turės bet kokių genetinių problemų (net ir daltonizmą), draudžiama turėti daugiau kaip tris vaikus, o ir trijų vaikų auginimas yra našta – tokios šeimos apkraunamos tiek finansine našta, tiek kreivais visuomenės žvilgsniais. 

Kalbant šiuolaikiniais terminais, šis romanas – distopija ir būtent tokia, kokia man patinka. Yra aiški ir logiška problema – per didelis žmonių skaičius planetoje – ir nagrinėjant šią bei kitas iš dalies su tuo susijusias problemas, o dar svarbiau – šios problemos sprendimo būdus, atskleidžiama ir analizuojama visuomenė, kuri vienaip ar kitaip iš esmės yra tokia pati ir šiandien. Taip 1968-aisiais parašyta knyga šiandien išlaiko aktualumą ir, paradoksaliai, gali mus perspėti apie mūsų po pusšimčio laukiančias problemas. Nes nors ši knyga ir yra linksniuojama dėl savo itin tikslių prognozių, jis vis dėl to kiek paankstino perpildytos planetos problemą, nekalba apie globalinį atšilimą, nenumatė interneto, o būtent tokios prognozės mus turbūt išverstų iš nuostabos. Bet surasti mokslinės fantastikos ir distopinę knygą, kuri tiksliai atspėjo didelius dalykus yra turbūt neįmanoma, bet kai geriau pagalvoji mažiau pribloškiančius dalykus, tokius kaip infliacijos procentus, ekonominę Europos bendriją ar geopolitinę situaciją, atspėti yra dar sunkiau, o šios knygos autoriui tai pavyko. Taigi šis romanas stebuklingai sugebėjo atspėti kai kuriuos povandeninius ateities pasaulio dalykus, bet prašauti pro šalį kaip tik tiek, kad ramiai toje ateityje knygos dabartį būtų galima perkelti į dar tolimesnę ateitį ir vėl traktuoji ją kaip įspėjimą. 

Nesu skaičiusi daug tos senesnės mokslinės fantastikos, tai galbūt tai yra įprastas jos atributas, bet man po šiuolaikinių distopijų su kvailai į grupes suskirstytais žmonėmis, nelogiškomis ir perspaustomis santvarkomis ir vaikiška revoliucija labai imponavo, kaip sukonstruotas šis ateities pasaulis. Iš tiesų jis net nelabai ir konstruotas, tik šiek tiek pamodifikuotas – pridėta technologijų, kurios tuo metu neegzistavo, superkompiuteris ir genetinis reguliavimas, kuriam kaip jau minėta knygose skiriama labai daug dėmesio, o virš Niujorko uždedamas kupolas. Žinoma yra ir juokingesnių momentų – „Bado žaidynių“ stiliaus apranga. Ji tiko tame groteskiškame pasaulyje, bet netolimoje ateityje, kuri yra mūsų dabartis, tai labai linksmina. 

Prie pasaulio plėtojimo rimtai prisideda ir labai keista šios knygos konstrukcija. Tai turbūt nėra netikėta XX amžiaus vidurio mokslinės fantastikos gerbėjams, bet mane šio romano struktūra nustebino. Šią knygą sudaro 4 dalys. Didžiojoje dalyje „Continuity“ vystomas pagrindinis naratyvas, kuriame pateikiama dviejų kambariokų istorija, kuri vėliau išskyla į dvi istorijas – vienas jų dirba didžiausioje technologijų kompanijoje ir vykdo projektą nusipirkti skurdžią bet kitomis prasmėmis nuostabią Afrikos valstybę, o kitas jų yra miegantis agentas, kuris pasiunčiamas į Azijos autoritarinę valstybę išsiaiškinti ar jų pažadas sukurti genetiškai tobulą žmogų yra ne iš piršto laužtas. Šios istorijos pasakojamos nuosekliai ir išsamiai. Į jas nuolat įsiterpia kitos dalys. „Context“ dalyje akivaizdžiai pateikiamas kontekstas, bet jo pateikimas ne visai konceptualus – dažai tai ištraukos iš įvairių knygos veikėjo socialinės psichologijos veikalų, viename skyriuje pateikiama lentelė su išsivysčiusiomis, besivystančiomis ir neišsivysčiusiomis valstybėmis ir jų požymiais, taip pat neretai pateikiamos nuotrupos iš laikraščių, dainų ar televizijos programų, kuriomis labai trumpai supažindinama su to meto aktualijomis. „The Happening World“ dalyje taip pat pateikiamos koliažo stiliaus nuotrupos, bet jos jau susijusios su knygos įvykiais ir veikėjais, kartais trumpai pateikiamas ir koks nors svarbus įvykis. Ir galiausiai „Tracking with Closeups“ skyriuose pateikiami iš pradžių pagrindinių, o vėliau šalutinių veikėjų trumpi gyvenimo epizodai, dažnai papildomi išsamiais apmąstymais – toks savotiškas kameros pritraukimas prie, rodos, randominių žmonių tame ateities pasaulyje. Tuos veikėjus dažnai sutinkame ir kelis kartus, o kartais jie kiek įsilieja ir į pagrindinį pasakojimą ar aktualijas, bet jų istorijos neturi tęstinumo ir pateikiamos tik platesniam pasaulio suvokimui. 

Toks pasakojimo būdas leido autoriui pateikti gana platų vaizduojamos visuomenės kontekstą – neapsiribota viena valstybe, pateiktas tiek neva mokslinis priėjimas prie nagrinėjamos problemos, tiek įvairiomis prasmėmis problemos paliestų žmonių gyvenimiškos situacijos. Būtent toks globalus ir nuoseklus pasaulio vaizdavimas man labiausiai patinka. 

Bet kartu toks pasakojimas ir apsunkino skaitymą – sunku įsijausti į pagrindinę istoriją, kai ji nuolat pertraukiama psichologinių apmąstymų, laikraščių antraščių ar nesusijusių asmenų istorijomis. O kur dar tokie pričiūdai, kad vieno vakarėlio metu vykę dialogai pasakojami ne nuosekliai, bet sumesti sumaišyti, lyg klausytum 10 pokalbių vienu metu ir bandytum juos visus suprasti. Tai, kad visa tai užrašyta, ne ką padėjo ir jausčiausi, lyg dalyvaudama tame vakarėlyje ir gaudydama nuotrupas – kartais pagauni sąsajas, kartais ne, kartais supranti apie ką šnekama, kartais ne. Nepaneigsi originalumo, bet skaityti tokius dalykus itin sunku. Skaitymą apsunkino ir tai, kad skaičiau anglų kalba, o šios knygos kalba nebuvo pati paprasčiausia. O kur dar tai, kad vartojamas autoriaus sugalvotas žargonas, kuris nėra paaiškinamas, o išgūglinti nepavyksta. Tikriausiai anglakalbiams tie žodžiai suprantami, bet mane išgebėjo tik vikipedija.  Taigi visai nenuostabu, kad kol kas tai lėčiausiai ir ilgiausiai šiemet skaityta knyga. 

Labai ilgas, painus ir kiek nuobodokas turbūt aprašymas gavosi, bet apie šią knygą sunku kalbėti paprastai, o norėjosi tek sudominti šiuo romanu, tiek nesukurti per didelių lūkesčių. Nepaisant sunkaus skaitymo, vis dėl to likau sužavėta tek rašymo būdu, tiek daugiau ar mažiau pačiu romanu – pateikiami įdomūs samprotavimai įvairiais rakursais, duodama peno apmąstymams, ateities pasaulis labai realistiškas, įdomus ir  su moralu. Pati istorija galėjo būti įdomesnė ir labiau įtraukianti, bet ši knyga kitaip nei kitos distopijos daugiau dėmesio skyrė analizei nei veiksmui ir įdomumas mane aplankė kitur – visapusiškame visuomenės knibinėjime.

VERTINIMAI
knyga – du iš trijų
viršelis – du iš trijų
pavadinimas – trys iš trijų
anotacija – du iš trijų

IŠŠŪKIS "knyga angliškai"  - check

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą