novelių spalvos


Su žurnaliste Monika Baltrušaityte susipažinau skaitydama žurnalą “Valstybė”, kur mane žiauriai sužavėjo jos rašymo stilius ir idėjos, o vėliau pradėjau sekti ją ir socialiniuose tinkluose, kur susižavėjau ir jos asmeniu, kiek aišku tai įmanoma iš sukramtytos informacijos, o jos šmaikštūs epizodai, skirtingai negu Kavaliauskaitės buvo tikrai šmaikštūs, patrauklūs ir natūralūs, todėl tik pamačius straipsnį apie jos išleistą knygą, kas, kad trumposios prozos, prie kurios netraukia, puoliau į knygyną. 

Ir radau ten tą pažįstamą rašymo stilių su taikliais ir šmaikščiais palyginimais, pagyvinančiais, net rodos, nuobodžiausią istoriją, radau ir pačios autorės gyvenimo momentus, kuriuos teko pamatyti per baisiąsias šių laikų technologijas – labai linksma buvo supratus, kad tie FTB agentės failai ir ženklelis tikrai buvo ir, kad juos savo akimis mačiau (gerai, gerai jau – nuotraukoje, bet ir tai daugiau nei galima pasakyti 90 procentų kitų atvejų). Tokie dalykai leido įsijausti ir patikėti dažnai neįtikėtinomis šių novelių istorijomis, patikėti, kad ne visiškai toks, bet panašiai spalvingas būna gyvenimas pakliuvus tarp įdomių (tiek gera, tiek blogąja prasme) žmonių ir turint aštrias akis ir liežuvį bei sugebant tai pastebėti ir užrašyti. 

Sveikintini pirmieji kūrybiniai žingsniai, kurių vieni man patiko labiau, kiti mažiau – kai kur to spalvingumo rodėsi per daug, o novelių rinkiniams aš ir šiaip neprijaučiu, nors autorė šį kartą lyg man asmeniškai jas kažkaip mistiškai lyg sujungė. Trumpa, spalvinga ir labai gyva knyga, paliečianti svarbias temas ir atsverianti jas komiškomis gyvenimo detalėmis. 

VERTINIMAI
knyga – du iš trijų
viršelis – du iš trijų
pavadinimas – du  iš trijų 
anotacija – du iš trijų

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą