moderni klasika, arba moterų laimė

 
'

Nobeliui dukart nominuoto ir net 20 romanų ciklą „Rugonai – Makarai“ parašiusio prancūzo klasiko Emilio Zola kūrybą ilgą laiką kažkaip buvau pražiūrėjusi, taigi „Moterų laimė“ buvo pirmasis jo skaitytas ir maloniai nustebinęs darbas. 

Su prancūzų klasikais turiu gana komplikuotus santykius ir jeigu tarkim su Diuma ar Hugo pakeliui, Balzako kol kas tik vienas darbas paliko gerą įspūdį ir tai prieš milijoną metų, tai su Stendaliu ar Maupassant išvis nedraugauju. Zola su „Moterų laime“ kol kas turbūt  priskirsiu prie pirmųjų, nes nors ir klasika, nors ir prancūzų, ji mane nustebino tuo pasakojamo laikotarpio modernėjimu. Ne kas dieną rasi klasikos kūrinį, kuris kalba apie universalinę parduotuvę, šiuolaikinį kapitalizmą, gana modernią rinkodarą ir šiaip labai daug naujovių, kurioms priešinasi visi kas netingi. Buvo ir įdomu ir keista, skaityti ir nagrinėti modernėjimo temas XIX amžiaus antros pusės Paryžiuje, kai didžiulė spindinti stiklinė parduotuvė, kurioje gali įsigyti visko, priveda prie bankroto nieko keisti nenorinčius senuosius krautuvininkus savo mažose tamsiose parduotuvėlėse. Romanas nagrinėja abi šio proceso problemas – tiek poreikį keistis, tiek ir su naujovėmis ateinančius iššūkius. Turint omeny prancūzų maniją kalbėti apie revoliucijas, tikrai buvau nustebinta šito gaivaus oro gurkšnio. 

Žinoma, prancūzų klasika negali apsieiti be kito esminio savo ingrediento – meilės istorijos, kurion šį kartą įsisuko jauna, labai neturtinga, iš provincijos atvykusi mergina, stojusi tarnauti toje spindinčioje parduotuvė ir jaunas, turtingas ir inovatyvus tos parduotuvės savininkas. Vietomis galbūt ta meilės istorija erzino, bet šiaip buvo tikrai neblogai atskleista. Puikiai plėtojami veikėjų portretai. Nors veiksmo ten nėra itin daug, skaityti nebuvo nuobodu, o ir rašymo stilius labai puikus. Nors visokių begalinių vis daugėjančių parduotuvės skyrių ir jų apstatymų aprašinėjimų ir buvo vietomis per daug, tas vietas vėliau atsverdavo koks įdomesnid epizodas. Iš tiesų, net jaudinausi už pagrindinę veikėją vietomis labiau nei kokiame trileryje – tikrai investavau savo emocijų į ją ir tai tikrai labai didelis pliusas. 

Mane žavi ta Emilio Zola serija, aprašanti visokius, porą dešimtmečių trukusio Prancūzijos istorinio laikotarpio, apie kurį ne taip dažnai kalba klasikai, aspektus, tiek politinius, tiek ekonominius ar socialinius kaip šį kartą. Ilgą laiką pasiknisusi po internetą susidėliojau lietuviškai kadais išleistų šios serijos knygų sąrašą ir nors ne visos serijos knygos jame yra, manau, kad bandysiu po truputį jas skaityti. Galbūt tuo tarpu kokia leidykla sugalvos ir perleisti gražiai visą seriją, nes tikiu, kad ji verta dėmesio. 

Puikus klasikos kūrinys su įdomiomis ir aktualiomis temomis, gražiai ir lengvai parašytas, galbūt kartais ir varginantis, bet tikrai šviesus pasakojimas, iš kurio ir sužinoti gali nemažai, ir pamąstyti priverčia.
 
VERTINIMAI
knyga – du iš trijų
viršelis – du iš trijų
pavadinimas – du iš trijų 
anotacija – vienas iš trijų

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą