odilė arba bėgantis laikas


Neslėpsiu, “Odilė arba Oro uostų vienatvė” nusprendžiau skaityti dėl pavadinimo. Man labai patinka intriguojantys pavadinimai, iš kurių kartais išvis net negali nuspėti apie ką bus knyga, bet kurie sužadina vaizduotę, o šis dar ir toks elegantiškas. Pasirodo, pavadinimas gana artimai susijęs su turiniu ir iš tiesų nėra toks jau kriptinis, kaip gali pasirodyti. 

Labai sunku pasakyti apie ką ši knygą, nes didelio siužeto ji neturi, bet daug dėmesio skiriama tokiai lyg ir pagrindinei knygos veikėjai Odilei, į devyniasdešimtmetį įkopusiai Paryžiaus inteligentei, nuotrupomis pasakojamam jos visam gyvenimui, o ypač paskutiniesiems metams vis prarandant tam tikrus gyvenimo džiaugsmus. Ypač įdomu tai, kad visas pasakojimas pateikiamas prašaliečio akimis, kuris turi tik menką priėjimą prie Odilės gyvenimo - trumpus pasakojimus draugių vaizdajuostes, nuotraukas, o galiausiai dienoraštį, iš kurio nepanašu, kad būtų pasiėmęs daug faktų. Be kita ko į knygą fragmentiškai įterpiamas Odilės rašyto apsakymo atpasakojimas. Ir iš tiesų, viskas šioje knygoje skamba kaip atpasakojimas - iš atminties klodų, ne visai patikimas, bet dėl to tik dar labiau intriguojantis. 

Nors knygoje iš esmės niekas nevyksta, o pasakojimas vyksta itin lėtai, skaityti nuobodu nebuvo, kažkoks stimulas versti lapus visgi atsirado. Labai gražus pasakojimas ir harmoninga jo tėkmė, o be kita ko tikrai būta įdomių fragmentų, kai net ir nemenkas susidomėjimas atsirasdavo. Tiesa antroje knygos pusėje suintensyvėjo visokie ilgi filosofavimai, kurie net ir gražioje formoje manęs labai nedomina. 

Neskaitau labai daug lietuviškos literatūros, o tą bandau taisyti, tai kiek skaitau - ši labai nustebino, iš tiesų net sunku suvokti, kad tai tikrai lietuviškai parašyta lietuvių autoriaus knyga, o ne vertimas. Lietuviškumo čia nė su žiburiu nerasi - nors grynai iš realaus pasaulio faktų galima daryti prielaidą, kad romano pasakotojas galbūt yra lietuvis - visur karaliauja Paryžius ir prancūziškas pasaulis, kuris atskleistas tikrai puikiai. Net pasakojimo tėkmė kažkokia prancūziška. 

Kaip nėra aišku, apie ką šis pasakojimas, taip negali būti visiškai tikras ir ką jis nori pasakyti. Jis toli gražu nėra beprasmis, prasmės jame tikrai yra ir daug, tik ji nėra akivaizdžiai aiški - jauti, kad kažką sužinojai, bet negali tiksliai pasakyti ką. Man labai patiko tas, galbūt ir nuvalkiotas, bėgančio ir gyvenimą neatpažįstamai keičiančio laiko tekėjimas. Jis labai gražiai, ir liūdnai, žinoma, bet tikrai gražiai buvo šioje knygoje pateiktas. Nežinau ar labai daug dėmesio atkreipiau į vienatvės dalį, bet turbūt kiekvienas skaitytojas čia randa kažką sau ir kažką kitokio negu kitas.

VERTINIMAI
knyga – du iš trijų
viršelis – trys iš trijų
pavadinimas – trys iš trijų 
anotacija – du iš trijų

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą