apklausa be(?) nusikaltimo


Po pirmosios pažinties su Julian Barnes, kuri vyko skaitant ‘Flobero papūgą’ šio autoriaus šiek tiek privengiau. Knyga buvo visai įdomi ir stebino savo keistomis formomis, bet kartu man tų keistų formų moderniojoje literatūroje dažnai būna per daug. Paradoksalu, kai būtent ir ‘Kalbant atvirai’ mane pritraukė savo keistu pasakojimo būdu. 

O tas būdas, tai trijų pagrindinių ir kelių retai pasitaikančių pašalinių veikėjų pasakojimas tiesiogiai skaitytojui, apie tai kas įvyko. Skamba iš pirmo žvilgsnio gal ir ne taip ypatingai, bet tas kalbėjimas nėra tiesiog trijų perspektyvų pasakojimas. Kiekvienas veikėjas žino, kad ir kitas pasakoja, kartais pataiso, ką mano, kad kitas pasakė blogai, vyksta ir interackcija su skaitytoju, vis ko nors retoriškai jo paklausiant ir panašiai. Lyg vyktų kažkokia apklausa policijoje ar kažkas panašaus. 

Tiesa, ką tie veikėjai pasakoja, nėra taip ‘entertaining’ kaip būtų, jei vyktų kažkoks detektyvas. Iš tiesų, tai tie trys pagrindiniai veikėjai dalyvauja labai savotiškame meilės trikampyje, bet jis labiau atskleidžiamas ne kaip įtraukiantis veiksmo ir nesusipratimų kupinas pasakojimas, bet labiau iš skirtingo požiūrio kampo ir gilesnės analizės perspektyvos. Tiesa, palyginus su ‘Flobero papūga’ man daug įdomesnė ir konceptualesnė istorija pasirodė. 

Pasakojimas, jo atskleidimas ir visa forma tikrai verti dėmesio - moralas paslėptas giliai, pasakojimas jeigu ir nėra labai įtraukiantis, visgi skatina sužinoti, kas ir kaip. Didžiausia bėda man su šita knyga buvo ta, kad aš absoliučiai nekenčiau veikėjų. Bet tai turbūt iš romano perspektyvas irgi geras dalykas. Suskaičiau, visai patiko, bet iš kojų išvertė. 

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą