CITATOS







Bijome to, ko nesuprantame. 
Dan Brown, Angelai ir Demonai

Istoriją visada rašo laimėtojai. Susidūrus dviem kultūroms, pralaimėtojas išbraukiamas, o laimėtojas imasi rašyti istorines knygas – knygas, šlovinančias būtent jo idėją ir niekinančias nugalėtą priešininką.
Dan Brown, Da Vinčio kodas

Sąsajų galima ir nematyti, bet jos visada egzistuoja, slypinčios po regimu paviršiumi.
Dan Brown, Da Vinčio kodas

Kalba yra labai tinkamas įrankis tiesai paslėpti.
Dan Brown, Prarastas simbolis

Net talentingi mokslininkai, kartais surenka Google savo pavardes. 
Dan Brown, Prarastasis simbolis“ 

Tik dabar jis pagaliau įvertino unikaliausią miesto bruožą. Grasus. Venecijoje beveik nebuvo lengvųjų automobilių ar kitokių motorinių transporto priemonių, todėl jis mėgavosi palaimingais garsais – vietoje tradicinio miesto eismo, metro bei sirenų, čia dominavo nemechaninęs kilmės lalesys: žmonių klegėjimas, balandžių burkavimas, laiko kavinių klientus smaginantis smuikų čirpimas. Jokio kito didmiesčio centras neskambėjo kaip Venecija. 
D. Brown, Inferno


–    Beveik visose šeimose atsiranda koks pamišėlis ar kvailys. Kartais jų nematyti, nes šeimos juos slepia tarsi kokią gėdą.Uždaro tolimiausiuose kambariuose, kad jų neišvystų svečiai. Tačiau iš tikrųjų nėra ko gėdytis, nes jie  – irgi Dievo kūriniai.
–    Tačiau mūsų šeimoje nėra nė vieno, senele.
–    Ne. Mūsų šeimoje beprotystė buvo išdalyta visiems po lygiai, tad visiškai išprotėjusio ir neturime.

Isabel Allende, Dvasių namai


–    Kaip manot, kas galėtų pastūmėti tą šventąjį vyrą padaryti Džilį pasaulio ašimi?
–    Sunku  pasakyti. Kokia nors netikėta sėkmės? Staigus tūkstančių sielų išgelbėjimas, staiga atsiradusi galia išgydyti luošus ir aklus... Tačiau stebuklų amžius jau praėjęs.
–   Na ką jūs, aš tuo abejoju! Dievas tik pakeitė veikimo būdą. Šiandien jis leidžia į apyvartą pinigus.

Kolina Makalou , Erškėčių paukščiai

Ji viską atiduotų, jei tik galėtų turėti Ralfo de Brikasaro vaiką. O tai neįmanoma, to niekada nebus. Ralfas tarnauja bažnyčiai, o bažnyčia reikalauja jo viso, net tos dalies, iš kuriuos jai nėra jokios naudos – jo vyriškumo. Šito motina bažnyčia reikalauja kaip aukos, kad parodytų savo galią, ir jis eina perniek, yra išbraukiamas iš gyvenimo, o po savąs nieko nepaliks. Tiktai ateis diena, kai bažnyčia turės atsiteisti už savo godumą. Ateis diena, kai nebebus Ralfų de Brikasarų, nes jie pagaliau įvertins savo vyriškumą, supras, kad bažnyčia reikalauja beprasmės aukos, visai niekam nenaudingos.
Kolina Makalou, Erškėčių paukščiai

Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias...Bent taip sako legenda

Mes esam tokie, kokie esam, ir nieko čia nepadarysi. Kaip tas paukštelis iš senos keltų legendos, kuris su spyglio perverta širdimi išgieda savo kančią ir miršta. Jam taip reikia, kažkas jį verčia. Mes galim žinoti, ką padarysim negerai, dar nepradėję daryti, bet žinojimas nieko nepakeis, tiesa? Kiekvienas gieda savo giesmę, tikėdamas, kad tai nuostabiausia, pasauliui dar negirdėta giesmė. Mes patys pasidarom sau spyglius ir nė kiek nesusimąstom, kaip mums tai atsilieps. Belieka kentėti ir sakyti sau, kad kentėti yra dėl ko.

Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant, Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.
  Kolina Makalou, Erškėčių paukščiai



Faktas ir be konstatavimo yra faktas, o išvados ne visiems aiškios.
  V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Esti patarimų, kurie kai kada labiau mums nemalonūs negu papeikimai.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Mes dažnai, kaip tyčia padarome tai, ko labiausiai saugomės. Ir tuomet klaida esti daug sunkiau atitaisoma.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Išvengti moteries yra vienintelis kelias – vesti ją.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Kūrybinis įsitempimas tegali būti tarp dviejų atskirų polių: tarp vyro ir siekiamos, bet nepasiekiamos moteries.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly
 
Bažnyčia, jeigu tikrai norėtų apsaugoti kunigus nuo moteries arba jeigu jai rūpėtų kunigų dora, turėtų panaikinti celibatą. Juk šiandien daug kam aišku, kad vedę vyrai savo norais, mintimis ir vaizduote skaistesni už nevedusius, ypač prievarta nevedusius.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Niekas taip nesukelia pasaulio neapykantos prieš bažnyčia, kaip per dideli kunigijos apetitai ir bandymai atsisėsti į žemės kunigaikščių sostus.
 - V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

-Bet atsimink Meškėno priekaištą: kas išspręs, kuris gyvenimą formuojantis principas yra vaisingas, o kuris bergždžias?
-Meškėnas žinoma turėjo galvoj metafizinius pagrindus, priesaikos amžinumą ir t.t. Kas išspręs? Gi patyrimas, praktika, vidaus eksperiencija, rezultatų akivaizdumas, Štai, kas išspręs. Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste. Kokios čia metafizikos!
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

-Aš iš tiesų manau, kad celibatas baigia atgyventi savo amžių.
-Kokias gi argumentais tamsta savo įsitikinimą paremi?
-Kokias argumentais? Gi tais, kuriuos pati gamta sutvėrė mūsų kūnuose. Jeigu dievas būtų norėjęs celibatininkų, tai būtų sutvėręs kokį genus neutrum!
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Šeima tai yra vedybų, moterystės tikslas, o meilė gali būti ir be šeimos.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitimi ir nieko gero neduoti dabarčiai.
V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

Motinystė galų gale išperka visas moteries nuodėmes.
 V. Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly



Laisvė yra laisvė sakyti, kad du plius du yra keturi. Jei tai pripažįstama, visa kita aišku savaime. 
Dž. Orvelas, 1984

Kam tas paukštis gieda, kodėl gieda? Juk jo nemato nei draugė, nei varžovas. Kas verčia jį tupėti tuščio miško pakrašty ir skleisti savo muziką niekam? 
Dž. Orvelas, 1984

Geriausios knygos yra tos, kurios tau pasakoja jau žinomus dalykus.  
 Dž. Orvelas, 1984

Stiprus, beformis kūnas, panašus į granito luitą, su ryškiai raudona oda šalia merginos kūno atrodė lyg erškėtuogė šalia rožės žiedo. Kodėl vaisius turėtų būti prastesnis už gėlę?  
 Dž. Orvelas, 1984

Realybė nėra objektyvi.  
Dž. Orvelas, 1984



Nepakeičiamas ir neginčytinas muzikos pasaulio dėsnis – prancūzų operoje vokišką tekstą, kurį  dainuoja švedų operos artistas, privalu išversti į italų kalbą, kad anglakalbė publika geriau jį suprastų.
E. Wharton, Nekaltybės amžius, koreguota

Santuoka  - ne ramus uostas, o kelionė nepažįstamomis jūromis.
E. Wharton, Nekaltybės amžius, koreguota

Jie visi gyvena hieroglifų pasaulyje, kur niekas niekada realiai nekalba, neveikia ir nemąsto ir kur realūs dalykai pavaizduojami tik sutartiniais ženklais. 
E. Wharton, Nekaltybės amžius

Drabužiai – amerikiečių šarvai, taip jos ginasi nuo nežinomybės ir meta jai iššūkį.
E. Wharton, Nekaltybės amžius, koreguota

Kad galėtum žvelgti gyvenimui tiesiai į akis, verta gyventi palėpėje, tiesa? 
E. Wharton, Nekaltybės amžius

Saugokis nuobodulio, jis – visų mirtinų nuodėmių tėvas.
E. Wharton, Nekaltybės amžius
 
Burnoti prieš likimą – tas pats, kaip sielvartauti, jog nelaimėjai loterijoje.  
E. Wharton, Nekaltybės amžius



Stebuklas būtų patobulinta realybė. 
A.Škėma, Balta drobulė

Literatūroje viskas gražu. Net bjaurūs dalykai.
A.Škėma, Balta drobulė

Karalius užvilko šarvus. Šarvų dirbėjai išliedino juose lelijas. Karalienė verkė ir, kai ašaros krito į pilies grindis, drauge verkė freilinos ir pelės. Karalius išjojo. Ir ginklanešys išjojo. Ir riteriai. Gi gretimoj pilyje gyveno kita karalius. Ir jis užsivilko šarvus. Šarvų dirbėjai išliedino juose liūtus. Karalienė verkė ir, kai ašaros krito į pilies grindis, drauge verkė freilinos ir pelės. Karalius išjojo. Ir ginklanešys išjojo. Ir riteriai. Žalioje lygumoje – du karaliai, du ginklanešiai, dvi kariuomenės susitiko. Kruviname mūšyje abu karaliai žuvo. Ir abu ginklanešiai. O riteriai grįžo į savo pilis. Ir prisiekė karalių sūnums, žadėdami kerštą. Karalienės augino karalaičius, freilinos ginklanešius, pelės peliukus. Tokia karų prasmė.
  A.Škėma, Balta drobulė
 
Kurių velnių šitie galiūnai sukišo savo protus ir autoritetą, atsiprašant, rusams, vokiečiams ir lenkams į užpakalį? Kodėl mes nepavirtome milijonine tauta ir, vietoje patys vergavę, nepavertėme vergais savo kaimynų?
  A.Škėma

Koledže aš parašiau apie jį apsakymą, ten pavaizduotas baisus laivo sudužimas ir kaip žmonės, nesiblaškantys vandeny, kabinasi į gelbėjimo valtelės kraštus, o tas senis stovi joje su mečete iš čeksi per pirštus. „Salin nieksų gauja, cia mano prakeikta valtis! “ Jis buvo tikras siaubas!
J. Kerouac, Kelyje

Kas tai per jausmas, kai tolsti nuo žmonių, ir jie mažėja, kol galiausiai jų taškeliai sielvartingai ištirpsta tolyje? – tai per didelis pasaulis apgobia tave dangaus skliautu, tai atsisveikinimas.
  J. Kerouac, Kelyje

Mano šauniausia, brangiausia, gražiausia dukrytė jau pati pastovi trisdešimt sekundžių, sveria dvidešimt du svarus, yra dvidešimt devynių colių ūgio. Aš neseniai paskaičiavau, kad ji trisdešimt vienu kablelis dvidešimt penkiais procentais anglė, dvidešimt septyniais kablelis penkiais procentais airė, dvidešimt penkiais procentais vokietė, aštuoni kablelis septyniasdešimt penkiais procentais olandė, septyniais kalelis penkiais procentais škotė ir šimtu procentų nuostabi.
  J. Kerouac, Kelyje

Keisti pakelės mistai ant pasaulio stogo lėkė pro šalį, o skraistėmis apsigobę indėnai žvelgė į mus iš po skrybėlių kraštų ir rebozos. Gyvenimas buvo sodrus, slėpiningas, senoviškas. Visi kažką laikė atkišę rankose.Jie nusileido nuo tolimų kalnų ir aukštumų kažko atkišt, ką jų manymu, galėjo pasiūlyti civilizacija, ir jie niekad sapnuot nesapnavo jos liūdesio ir varganų sudužusių iliuzijų. Jie nežinojo kad išrasta bomba, galinti ištaškyti visus mūsų tiltus ir kelius, paverst juos griuvėsių krūvom, ir kad kurią nors dieną mes pavirsim tokiais pat vargšais kaip jie, ir atkišime rankas taip kaip jie, visai kaip jie.
  J. Kerouac, Kelyje
 


 Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.
  L. Tolstojus, Ana Karenina

Visą gyvenimo įvairumą, visą žavumą, visą jo grožį sudaro šviesa ir šešėliai.
L. Tolstojus, Ana Karenina

Žmogus be šešėlio; žmogus, kuris pametė šešėlį.  
  L. Tolstojus, Ana Karenina

Niekas nėra patenkintas savo turtu, bet kiekvienas patenkintas savo protu.
  L. Tolstojus, Ana Karenina

– Girdėjau, jaunieji tuokiasi iš meilės.
– Iš meilės? Kokios prieštvaninės jūsų mintys! Kas šiandien kalba apie meilę?
– Ką gi daryti? Toji kvaila, sena mada vis dar neišnyksta.
– Juo blogiau tiems, kurie laikos šios mados. Kiek žinau laimingų santuokų, tai jos visos padiktuotos sveiko proto.
– Taip, bet užtai kaip dažnai sveiko proto padiktuotų santuokų laimė subyra į dulkes kaip tik dėl to, kad atsiranda toji aistra, kurios nenorėta pripažinti.
– Bet sveiko proto padiktuotomis santuokomis mes vadiname tokias, kada abu jau yra išsidūkę. Tai nelyginant skarlatina, kiekvienas turi ja persirgti.
– Tuomet reikia išmokyti dirbtinai įskiepyti meilę kaip ir raupus.

  L. Tolstojus, Ana Karenina

Laimė – tik mylėti ir trokšti, galvoti jos troškimais, jos mintimis, tai yra neturėti jokios laisvės,– štai kas yra laimė!
  L. Tolstojus, Ana Karenina



Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Tas, kuris nuolat stengiasi pakilti aukščiau, turi būti pasiruošęs kad vieną kartą jam pasisuks galva. Kas yra galvos sukimasis? Baimė nukristi? Bet kodėl mums pasisuka galva ir saugiai aptvertoje apžvalgos aikštelėje? Mat galvos sukimasis – tai visai kas kita negu baimė nukristi. Galvos sukimasis reiškia, kad mus traukia gelmė po mumis, ji vilioja, žadina mumyse norą kristi, bet jam įšsigandę priešinamės.
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Uždaras ratas. Žmonės kursta, nes vis garsiau leidžia muziką. Bet kadangi kursta, nelieka nieko kito, tiktai leisti muziką dar garsiau.  
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Koncentracijos stovykla – tai toks pasaulis, kur žmonės dieną naktį gyvena vienas šalia kito. Žiaurumas ir prievarta tėra antrinis (ir nebūtinai neišvengiamas) bruožas. Koncentracijos stovykla reiškia visišką privatumo sunaikinimą.
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Tie klausimai, į kuriuos nėra atsakymų, yra barjeras, už kurio nebegalima toliau eiti. Kitaip sakant: būtent klausimais, į kuriuos nėra atsakymų, nužymėtos žmogaus galimybės, apibrėžtis žmogaus egzistencijos ribos.
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė, koreguota

Personažai ne gimsta kaip gyvi žmonės iš motinos kūno, jie atsiranda iš vienatinės situacijos, sakinio, metaforos, kurioje nelyg riešuto kevale glūdi fundamentali žmogaus galimybė, autoriaus manymu, iki šiol niekieno neįžvelgta ar bent jau niekieno esmingai neaprašyta.
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Svaigiai arti? Negi nuo artumo galima pasvaigti? Galima. Jeigu Šiaurės ašigalis priartėtų prie Pietų ašigalio, Žemės rutulys išnyktų, ir –žmogus nukristų į svaiginančią tuštumą.  
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Laimė yra pasikartojimų ilgesys.  
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį. 
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Meilė – tai kaip imperija: kai sunyksta idėja, gulusi jos pamatan, sunyksta ir ji pati.  
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Romanas nėra autoriaus išpažintis, tai bandymas suvokti, kas yra žmogaus gyvenimas spąstai virtusiame pasaulyje.  
M. Kundera, Nepakeliama būties lengvybė


Galbūt rojus tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad kūnas tėra mėsos, kaulų, ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi, prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų , tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus... Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią prasmę, kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas – anaiptol ne pabaiga, o tik viso ko pradžia... Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie kainą laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės.
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Be to, atsimink, kaip senelis grįžęs iš Seimo sakė, kad velionis karalius turbūt grabe apsivertė,-ginčų nepripažįstančiu tonu ji pagrindė savo mintį, kad mirusieji ne tik miega ir sapnuoja, bet dargi vartosi per miegus. 
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Kalbėdamiesi apie praeitį ir apie dabartį, tik ne apie ateitį, kurios jiems su kiekviena diena vis mažėjo, tad ko apie tokį dylantį tarsi puspadis ir puspadžio nevertą dalyką jiems buvo kalbėtis?
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Nėra pragaištingesnio dalyko vakarykščiam tamsiam pagoniui  už Romos katalikų tikėjimą, mat šiame niūriame krašte tebegyvas kažkoks pirmykštis bukas ir užsispyręs blogis, kažkoks tamsos gaivalas, kuris visur įsismelkęs giliai giliai ir įžindomas kartu su motinos pienu, ir tik stiprios dvasios žmonės prieš jį atsilaiko, bet tas gaivalas užplūsta žmonių sielas ir netikėtai ir jie pradeda daryti blogį, ir kai jį padarę nueina pas kunigą išpažinties ir kaipmat gauna išrišimą už savo padarytas nuodėmes, jie ir kitą rytą atsibudę daro pikta, kaip niekur nieko, be jokio sąžinės graužimo, nes žino, kad gerasis Dievulis jiems vis vien atleis, ką jie bepadarytų, o jei nenorės atleisti – jo stabas bus nuplaktas botagu. Ir kunigaikštis Jonušas Radvila, didaus įžvalgumo vyras, tada Norvaišai pasakęs, kad žemaičiams galįs padėti tik Kalvino tikėjimas, kuris teigiąs, kad visi nusidėjėliai ydingi ir pasmerkti vos gimę, ir tik visagalio Viešpaties malonė galinti juos išganyti, ir kad jokios atgailos ir išpažintys gyvenimo pabaigoje nepadėsiančios, o gerus darbus daryti ir Dievo bijoti reikia kiekvieną mielą dieną.
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Meilė – tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas. 
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi. 
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum II

Giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgailos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui – mieliausias.
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum II

<...> didžiausioji prabanga, tos nepaliaujamai sproginėjančios fejerverkinės ugnys, tie į orą pliūpsniais lekiantys pinigai – argi kada buvo išrastas geresnis būdas visiems pasakyti, kad savųjų turtų neskaičiuoji, jie tau nerūpi; viskas vien tam, kad vienas akimirksnis sušvistų beprotiška šviesa ir spalvom; viskas viena tam, kad parodytum – šventė, o rytoj nors ir tvanas; viskas vien tam, kad parodytum, jog be amžinybės dar yra ir akimirka...
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum III

<...> pasaulis lyg teatras, o gyvenimai dažniausiai tėra nuspėjamos pjesės, nes visad vystosi pagal tuos pačius dramatinius principus, o žmonių būdas ir temperamentas dažniausiai, kaip bepasuksi, būna lyg paimti iš itališkos komedijos <...>
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum III

<...>esame visi pasmerkti, esame tik tyliai gelmėn pradėjęs grimzti laivas, kuriuo plaukiantieji dar nežino, jog jo dugne tikrai yra pragaištinga skylė, pro kurių jau viską semia vanduo, ir gana seniai, o jie linksminasi, net nenutuokia ir net nepastebi, kad laivas sulėtėjęs ir seniai jau nebe plaukia, o skęsta.
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum III

gražus tas mūsų Vilnius, Pranciškau Ksaverai, geras tas mūsų sostinės miestas, puiki toji mūsų žemė, šlovinga mūsų istorija ir mūsiškė valstybinė santvara, nesakyk, ne pati blogiausia, didi ta mūsų lietuvių tauta, tik, kurva, apmaudu, kad pernelyg daug joje kvailų žmonių...
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum IV 

Nesu joks Delfų orakulas, bet nujaučiu, esu įsitikinęs, kad mes esame ties didžių pasikeitimų slenksčiu, esame naujos nežinomybės priešaušryje: daugybė požymių rodo, kad pasaulis ims keistis, įgydamas vis didesnį pagreitį; tai, kas mums buvo šimtmečiais įprasta – nyks, atsiras dalykų visiškai, kol kas neįsivaizduojamai, mums naujų; ir ypač keisis mūsiškis mokslas – matematikos ir fizikos mokslas,- jis bus svarbesnis, galbūt net taps kažkuo panašiu į naująją teologiją; kabalistai judėjai tūkstančius metų mano, kad pasaulį įmanoma užrašyti skaitmenimis, aš beveik tuo tikiu, turbūt tai – tiesa, kasdien vis labiau įsitikinu, jog žemiškąjį pasaulį valdo fizikos dėsniai, pasaulis yra lyg matematinė formulė, jį visiškai galima suskaitmeninti ir ištirti; man kartas svaigsta galva įsivaizduojant, kokie atradimai mūsų laukia, paminėsite mano žodžius – mes skrisime į padanges tarp debesų, mes galėsime per akimirką įveikti tūkstančius mylių ir susisiekti šviesos greičiu būdami skirtinguose pasaulio kraštuose, mes neatpažįstamai transformuosime materijas, valdysime energiją, garsą, šviesą ir elektrą, mes išgydysime mirtinas ligas ir gal net perprasime ir manipuliuosime laiką, senieji alchemijos iššūkiai mums atrodys kaip mažutėlių žaidimai
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum IV

dūžtančios, riaumojančios bangos baltomis keteromis buvo nerimastingos it jo paties mintys; ūmai, vieną akimirką pro kamuolinius debesis prasiveržė pluoštas auksinų saulės spindulių, bangos it užburtos ėmė akimirksniu rimti: tą akimirką jam dingtelėjo, jog būtis yra ne sustingusi, it Parmenido, ne nebepasikartojanti kaip Herakito upės tėkmė, bet veikiau tarsi jūra – ir pastovi, neišsliejanti iš savo geografinių kontūrų, ir kartu nuolat kintanti, kas akimirką vis kitokia.
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum IV
  
apie kiekvieną kraštą galima spęsti iš jo išviečių: anglai, pasirodo, jau turėjo išradę net mokslinį prietaisą tvarkingam ir švariam šikimui palengvinti.
K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum IV 


Asmenybė yra nenutrūkstama sėkmingų veiksmų seka. 
F. Scott Fitzgerald, Didysis Getsbis

Didysis pasaulinis karas – pavėluota teutonų genčių migracija.  
F. Scott Fitzgerald, Didysis Getsbis, koreguota

   
Gyvenimas geriausiai matomas, kai žiūri pro vienintelį langą.  
F. Scott Fitzgerald, Didysis Getsbis

– Kas yra?– ramiai pasiteiravo jis. – B-benzinas baigėsi?
– Pasižiūrėkit!
Pustuzinis pirštų nukrypo į amputuotą ratą. Žmogus valandėlę spoksojo į ratą, paskui pakėlė akis aukštyn, tarsi įtardamas, bene iš dangaus jis nukritęs.
– Nulėkė nuo ašies,– paaiškino kažkas.
Jis linktelėjo.
– Iš pradžių nepastebėjau, kad stovime.
Pauzė. Paskui, giliai įtraukęs oro ir atmetęs pečius, vyriškis ryžtingai pasiteiravo:
– Gal kasžin, kur čia degalinė?
Keliolika vyrų, kai kurie nedaug tvirtesni už jį patį, ėmėsi aiškinti, kad tarp rato ir automobilio nebėra jokio fizinio ryšio.
– Atbuli pavažiuosim,– pasiūlė jis, valandėlę pamąstęs. – Atgal, paskui pirmyn.
– Betgi RATAS nusmukęs!
Jis valandėlę dvejojo.
– Pabandyti galima,– pareiškė pagaliau.
F. Scott Fitzgerald, Didysis Getsbis



Negalėjau išeiti, suprantate, nes pliaupė lietus, tačiau tą minutę būčiau sutikusi būti bet kur, tik ne ten.
J. Austen, Ema

Vieniems patinka vienoks bruzdesys, kitiems – kitoks; čia jau nepasiginčysi kaip ir dėl daugelio kitų dalykų; triukšmas gali nė kiek nedirginti arba būti tiesiog nepakenčiamas,  ir tai dažniausiai priklauso ne nuo jo garsumo, o nuo to, kas jį kelia.
J. Austen, Įtikinėjimas

– Kiek atsimenu, dar nesu atsivertęs knygos, kurioje nebūtų rašoma apie moterų nepastovumą. Ir iš dainų, ir iš patarlių  - iš visko matyti, kad moterys nepatikimos. Dabar turbūt sakysite, kad visa tai parašė vyrai?
– Gal ir sakysiu. Taip, taip, prašau jūsų – nereikia jokių pavyzdžių iš knygų. Vyrai visada galėjo laisviau išreikšti savo nuomonę. Jie visada buvo labiau išsilavinę, ir plunksną nuo seno savo rankose laiko vyrai. Taigi neieškokime įrodymų knygose. 
J. Austen, Įtikinėjimas

Jei reikėtų pasakyti, kur mūsų savybė nuostabiausia, paminėčiau atmintį. Atminties galia, susilpnėjimas, staigūs šuoliai suvokiami sunkiau nei kiti mūsų gabumai. Kartais atmintis greita, paslaugi ir paklusti, kartais paini ir silpna, kartais valdinga ir nesutramdoma! Žinoma, mes stebuklas visais atžvilgiais, bet gebėjimas prisiminti ir pamiršti sunkiausiai suprantamas.
J. Austen, Mansfildo parkas

Laikas nuolat parodo, ko verti žmonių planai ir sprendimai – jiems tai pamoka, o kaimynams pramoga.
J. Austen, Mansfildo parkas
 
 Draugystė, žinoma, yra geriausias nuviltos meilės sopulių balzamas. 
– J. Austen, Nortangerio abatija

Palikime apžvalgininkams puldinėti šiuos vaizduotės potvynius, ir kiekvienam naujam romanui pasirodžius kartoti tas pačias nuvalkiotas frazes apie šlamštą, nuo kurio vaitoja spausdinimo presai. Nepalikime vieni kitų, nes mes esame nukentėjusieji. Nors mūsų kūriniai teikia daug didesnį malonumą, negu bet kurios kitos literatūrinės grupuotės pasaulyje, joks kitas kūrybos žanras nebuvo taip viešai pasmerktas. <...> esama beveik visuotinio noro pasmerkti romanisto gebėjimus ir sumenkinti jo darbą, paniekinti kūrinius, kuriuos apibūdintų vien talentas, šmaikštumas ir skonis. „Ne, aš neskaitau romanų. – Romaną aš atsiverčiu retai. – Nepanykite, kad dažnai skaitau romanus. – Kaip romanui tai labai gerai.“ – Tai nuolat girdimi posakiai. „Ir ką gi jūs skaitote, panele?“-„O tai tik romanas“-atsako jaunoji dama, padėdama knygą su apsimestiniu abejingumu arba akimirką susidrovėjusi. „Tai tik Cecilija, Kamilė arba Belinda“ arba trumpai tariant, kurinys, kuriame didžiausios proto galios, išsamiausias žmogaus prigimties pažinimas, smulkiausiai pavaizduota jos įvairovė, gyvai besiveržiantis sąmojis ir humoras pateikti pasauliui rinktine kalba.
– J. Austen, Nortangerio abatija
 
Kai žmogus nori kitą pririšti, privalo rodytis neišmanėliu. Tas, kas rodys išlavintą protą, nesugebės pataikauti kitų tuštybei, - taigi nuovokus žmogus visada stengsis to vengti. O ypač moteris, kuriai kliuvo nelaimė ką nors išmanyti, turėtų slėpti tai kaip įmanydama giliau.

– J. Austen, Nortangerio abatija
 
Vyro niekuomet nežeis kito vyro žavėjimasis jo mylima moterimi, - tik moteris gali paversti tai kankyne.
– J. Austen, Nortangerio abatija

– Jums labai smagu mane erzinti. Visai nesigailite mano nervų.
– Klystate brangioji. Jūsų nervų aš itin paisau. Jie – seni mano draugai. Juk jau bent dvidešimt metų girdžiu apie juos kalbant su pagarba.

– J. Austen, Puikybė ir prietarai

Vedybų laimė yra grynas atsitiktinumas.
 – J. Austen, Puikybė ir prietarai

Argi nemandagumas aplinkiniams nėra meilės įrodymas?
– J. Austen, Puikybė ir prietarai

Argi galima vedybiniuose reikaluose nubrėžti griežtą ribą tarp savanaudiškumo ir sveiko proto?
– J. Austen, Puikybė ir prietarai
 
Man niekada neateitų į galvą matuoti santuokos pasisekimo myliomis.
– J. Austen, Puikybė ir prietarai
 
Ar gali būti atsiliepimų, patikimesnių už protingo tarno atsiliepimą?
– J. Austen, Puikybė ir prietarai



Keistas dalykas, bet apie tai, kas gera, apie dienas, kurias praleidai maloniai nėra ko nei pasakoti, nei klausyti, o va apie tai, kas buvo baisu, kas smarkiai sukrėtė tave, gali papasakoti ilgą ir įspūdingą istoriją. 
J.R.R. Tolkien, Hobitas, arba Ten ir atgal

Gėris ir blogis nesikeičia.
J.R.R. Tolkien, Žiedų valdovas, Dvi Tvirtovės

Suktoms akims tiesos veidas nepatinka.
J.R.R. Tolkien, Žiedų valdovas, Dvi Tvirtovės

Svečias, pasprukęs per stogą, pro duris antrąsyk neis. 
J.R.R. Tolkien, Žiedų valdovas, Dvi Tvirtovės



Mes visi esam kibirkštys, nešiojamos nežinomo vėjo. 
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Gyvenimas yra kai kas daugiau negu sentimentalūs palyginimai. 
  E. M. Remarkas, Triumfo arka
 
Jeigu kam nors nieko nėra šventa, tai jam viskas vėl pasidaro šventa žmogiškesniu būdu. Imi garbinti tą kibirkštėlę gyvybės, kuri pulsuoja net slieke, kartkartėmis skatindama išlįsti į dienos šviesą.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Tikėjimas lengvai veda į fanatiškumą. Todėl už visas religijas buvo pralieta tiek kraujo. Pakantumas yra abejonės dukra. Ar jūs su savo tikėjimu nesate kur kas agresyvesnė man nei aš, žuvęs bedievis, jums?
E. M. Remarkas, Triumfo arka

Atgaila, pats nenaudingiausias dalykas pasaulyje. Nieko negalima sugrąžinti. Nieko negalima atitaisyti. Antraip visi būtume šventieji. Gyvenimas nenumatė iš mūsų padaryti tobulybes. Tobulybių vieta muziejuje.
E. M. Remarkas, Triumfo arka

Geriausias būdas – cinikų, nepakenčiamiausias – idealistų.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

-Viskas kartojasi. Kodėl?
-Niekas nesikartoja. Kartojamės mes.

  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Viskas pigu, ką galima sutvarkyti už  pinigus.
E. M. Remarkas, Triumfo arka

Mes puoselėjame savo svajones, nes be jų nepakeltume tikrovės.
E. M. Remarkas, Triumfo arka

Rusų kalba – puiki kalba keiksmams.
E. M. Remarkas, Triumfo arka

Užuojauta tinka tik ramiems laikams. Ne tada, kada gresia mirtis.  
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Pasaulis yra beprotis: tu gali pavirsti į arkangelą, kvailį arba nusikaltėlį – niekas nepamatys. Bet jeigu tau trūksta sagos – tai pamato kiekvienas.
E. M. Remarkas, Triumfo arka

-Ar jau pastebėjai, kad gyvename pinigų klastotojų epochoje?
-Ne. Maniau gyvename konservų epochoje.
-Konservų? Kodėl?
-Mums nebereikia galvoti. Viskas iš anksto apgalvota, sukramtyta, išgyventa. Konservai. Tik atidarinėk. Triskart per dieną patiekti į namus. Pačiam nieko nebereikia lepinti, auginti, virti ant klausimų, abejonių ir liūdesio ugnies. Mes gyvename nelengvai. Tik pigiai.
-Mes gyvename kaip pinigų klastotojai. Jie stato ginklų fabrikus, nes nori taikos; kuria koncentracijos stovyklas, nes myli teisybę; teisėtumu pridengtas bet koks partijos įtūžis; politiniai gangsteriai – išvaduotojai, o laisvė – bet koks valdžios troškimo šūkis. Netrikti pinigai. Netikri dvasios pinigai. Melaginga propaganda, virtuvinis makiavelizmas.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Meile ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, ir pilnų aukso, ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj.  
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Tokia mat 20 tūkstančių metų trukusi biologinė žmogaus evoliucija. Meilė daro moterį išmintingesnę, o vyrą sukvailina.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Viena gatvės pusė  - Šveicarijos, kita – Vokietijos. Stovėjau Šveicarijoje ir valgiau vyšnias. Kauliukus galėjau spjaudyti į Vokietiją.
E. M. Remarkas, Triumfo arka

Moteris reikia dievinti arba pamesti. Kitaip būti negali.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Nelabai malonu skaityti istoriją. Skaitant telieka keistas liūdnokas pasitenkinimas, kad ir šiandien nieko naujo neatsitinka. Viskas jau buvę tuzinus kartų. Melas, veidmainystė, žmogžudystės, Baltramiejaus naktys, korupcija dėl valdžios troškimo, nepertrūkstama karų grandinė – žmonijos istorija parašyta krauju ir ašarom, o po tūkstančiais krauju nutaškytų praeities statulų tik kai kada sušvisdavo kokia nors viena, užlieta sidabrinės gėrio šviesos. Demagogai, apgavikai, tėvažudžiai ir žudikai, apgirtė nuo valdžios egoistai, pranašai, fanatikai, skelbią artimo meilę tik su kalaviju; tas pats ir tas pats, ir visur ta pati kantri liaudis, kurstoma susikibti viena su kita beprasmiškoms žudynėms už kaizerį, tikėjimą ir bepročius valdovus – nei galo, nei pabaigos.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

-Liūtai pjauna antilopes; vorai – muses; lapės – vištas; kokia vienintelė rasė pasaulyje, kuri tik pati save nukariauja, nugali ir nužudo?
-Klausimas vaikams. Aukščiausias kūrinys, žinoma, žmogus, kuris sugalvojo žodžius „meile“, „gerumas“ ir „mielaširdystė“.
-Gerai. Kokia vienintelė būtybė gamtoje, kuri gali nusižudyti ir nusižudo?
-Vėl žmogus – kuris sugalvojo amžinybę, Dievą ir prisikėlimą.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Teisybė niekad neskaudi. Skaudu tik iki ir po jos.  
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Meilė! Kiek telpa šitame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą ir sukrėtimas, patiriamas išgirdus apie mirtį, nesąmoningas gemalas ir Jokūbo grumtynės su angelu. 
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Į „kodėl“ atsitrenkusios kol kas sudužo bet kokia logika, filosofija, bet kokie mokslai.  
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Žemai staiga atsivėrė Paryžius. Toli nutįsęs, žiburiuojąs šlapias, nuogas Paryžius. Paryžius su gatvėmis, aikštėmis, naktimi, debesimis ir mėnuliu. Paryžius, bulvarų žiedas, blankus šlaitų švitesys, bokštai, stogai, tamsa, konkuruojanti su šviesa. Paryžius, vėjas, atlekiantis nuo horizonto, blykčiojančios lygumos, tamsos ir šviesos tiltai, lietaus šuorai, kažkur toli virš Senos, daugybę automobilių šviesų. Paryžius, nualsintas naktie, gigantiškas dūzgiančio gyvenimo spiečius virš purvinų kanalų daugybės, šviesos žiedai virš dvokiančio žemės paviršiaus, vėžys ir Mona Liza.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje – gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių.
  E. M. Remarkas, Triumfo arka

Paryžius užtamsintas. Paryžius. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa. 
E. M. Remarkas, Triumfo arka



Mirtis egzistuoja ne kaip gyvenimo priešingybė, bet kaip jo dalis.
  H. Murakami, Norvegų giria

Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi.
  H. Murakami, Norvegų giria

-Kaip manai, kas tau užvis geriausia iš to, kad esi turtingas? Ogi tai, kad gali lyg niekur nieko pareikšti neturįs pinigų. Tarkim siūlau kokiai nors mokyklos draugei kur nors nueiti, o ji atsako: „Atleisk, negaliu - neturiu pinigų“. O aš jeigu kviestų mane, šito pasakyti niekaip negalėčiau. Mat jeigu aš sakyčiau : „neturiu pinigų“ , tai reikštų, kad aš iš tikrųjų neturiu pinigų. Liūdna. Įsivaizduok, tarkim, jei graži mergina pasako: „Šiandien atrodau klaikiai ir niekur nenoriu eiti“ – skamba visai neblogai, bet jei tą patį pasakytų baidyklė, visi iš jos tik pasijuotų.
H. Murakami, Norvegų giria

Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys. Būna tokios šokoladinių saldainių rinkinių dėžutės, vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų – ne. Taigi suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tik tie, kurių tau nesinori. Kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas – šokoladinių saldainių rinkinys.
H. Murakami, Norvegų giria

Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis
P. Siuskind, Kvepalai



Formulė laimei apskaičiuoti: T/L, arba tikrovė padalinta iš lūkesčių. Yra du būdai tapti laimingam: pagerinti tikrovę arba sumažinti lūkesčius. Tačiau kas atsitiktų, jeigu išvis neturėtum jokių lūkesčių? Iš nulio juk negali dalyti. Ar tai reiškia, kad jeigu tiesiog leisiesi gyvenimo plukdomas pasroviui ir priimsi visos jo niuksus, niekada negalėsi būti laimingas?
  J. Piocult, Devyniolika minučių, koreguota

Niekas nenori pripažinti, bet blogi dalykai vis įvyksta. Gal todėl, kad visi jie susiję grandine, kažkas labai seniai padarė pirmą blogą dalyką, o tai paskatino ką nors kitą padaryti dar vieną blogą dalyką, ir taip toliau. Suprantat, kaip tame žaidime: sušnabždi sakinį kam nors į ausį, o tas žmogus sušnibžda tą sakinį darkytam, ir galų gale sakinys išeina visai ne tiks, koks buvo.

Tačiau kai pagalvoji, o gal blogi dalykais atsitinka dėl to, kad tai vienintelis būdas mums priminti, kaip turėtų atrodyti gėris.
  J. Piocult, Devyniolika minučių

Šautuvas be žmogaus yra niekas.  
  J. Piocult, Devyniolika minučių
 
Gyvenimas yra tai, kas nutinka, kai neįvyksta visi „o kas, jei“, kai tave aplenkia visa tai, apie ką svajoji, viliesi ar baiminiesi.
  J. Piocult, Devyniolika minučių

Jeigu priimi Jėzų ir atgailauji, tau atleidžiama. Tarsi religija būtų koks bilietas į milžinišką nemokamų atrakcionų salę, kur tave iškrapšto iš bet ko ir iš visa ko. 
  J. Piocult, Devyniolika minučių



Pasitaiko tokių dėmių, kurios niekad neišnyksta, nors ir kaip stengtumeisi jas išvalyti.
R. Sepetys, Nelengvu keliu

Visi jautėmės kaip šeima: viešnamio madame, anglų literatūros dėstytoja, nebylė virėja, kvarteronas taksistas, ir aš, užkietėjusi melagė, taškanti melą į visas puses nelyginant konfteti.
R. Sepetys, Nelengvu keliu










Stebuklai niekuomet tikro realisto nesutrikdys. Ne stebuklai verčia realistą tikėti. Tikras realistas, jeigu jis netikintis, visada ras savyje jėgų ir sugebėjimo netikėti stebuklu, o jei stebuklas atsistos prieš jį kaip neginčijamas faktas, tai jis greičiau nepatikės savo pojūčiais, negu pripažins faktą. O jeigu ir pripažins jį, tai pripažins kaip natūralų faktą, ligi šiol jam tik nežinomą. Realistui tikėjimas gimsta ne iš stebuklo, o stebuklas iš tikėjimo. Jeigu jau realistas įtikės, tai jis kaip tik dėl savo realizmo būtinai turės pripažinti ir stebuklą.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Viešpats dievas sukūrė šviesą pirmąją dieną, o saulę, mėnulį ir žvaigždes ketvirtąją dieną. Tai iš kurgi galėjo pirmą dieną spinduliuoti šviesa?
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Eilėraščiai – gyvi niekai. Kas gi ir kurgi rimuodamas kalba? Ir jei mes visi imtume rimais kalbėti, tegu nors ir vyresnybė įsakytų, tai ar daug mes pasakytume? Eilėraščiai – nerimtas daiktas.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Dvyliktaisiais metais buvo užėjęs prancūzų imperatorius Napoleonas pirmasis, dabartinio tėvas, ir būtų buvę gerai, jei tada šitie patys prancūzai būtų mus nukariavę: protinga nacija butų nukariavusi labai kvailą naciją ir prisijungusi prie savęs.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Kvailystė visada trumpa ir nuoširdi, o protas išsisukinėja ir slapstosi. Protas – niekšas, o kvailystė atvira ir sąžininga.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Pagrindinis Romos katalikybės bruožas: viską, girdi, tu pavedei popiežiui, viską dabar popiežius sprendžia, o tu dabar gali visai nesirodyti , bent jau kol kas netrukdyk mums. 
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai, kalbama Dievui

Jei tavo nesveika nosis, tai siunčia tave į Paryžių: ten, girdi, europinis specialistas nosis gydo. Atvažiuoji į Paryžių, jis apžiūri nosį: aš jums, sako, galiu tik dešiniąją šnirpšlę išgydyti, nes kairiųjų aš negydau, tai ne mano specialybę, jūs po manęs važiuokite į Vieną, ten jums tam tikras specialistas baigs gydyti kairiąją šnirpšlę.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Didelė nelaimė kartais baigiasi didele, nors ir nematoma laime. Jei žiaurus likimas atėmė jums nosį, tai jūs vis tiek laimėjote, nes niekas per visą jūsų gyvenimą nedrįs jums pasakyti, kad jūs gavote per nosį.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai

Ne visiems naštos būna sunkios, kai kam jos nepakeliamos.
F. Dostojevskis, Broliai Karamazovai










Paslaptis vertinga tiek kiek žmonės, dėl kurių ją saugome.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Nėra mirusių kalbų,  yra tik į letargo miegą nugrimzdę protai.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Mirtis man asocijavosi su keista nepažįstama ranka, - prekybos agentas, išsivedantis motinas, valkatas ar devintą dešimtį perkopusius kaimynus, lyg būtų kalbama apie pragarišką loteriją. Į galvą netilpo ,kad mirtis gali vaikščioti šalia, žmogišku pavidalu, pavydo apnuodyta širdimi, tviskančia uniforma ar munduru, stovėti eilėse prie kino filmų, juokauti užeigose arba rytais vestis vaikus pasivaikščioti po Siudadelos parką, o popietėmis ką nors numarinti Montijuko pilies belangėje ar be jokių apeigų užkasti bevardį kūną bendroje duobėje.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Paryžius – vienintelis pasaulio miestas, kuriame numirti iš bado vis dar laikoma menu. 
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Moterys – lyg elektros srovė – nebūtina žinoti, kaip veikia, kad nupurtytų.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Žmonės mėgsta malti liežuviu. Žmogus išsivystė ne iš beždžionės, o veikiau iš vištos.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Vyriškis įkaista lyg lemputė: tai raudonas, tai jau atšalęs, pakanka tik pūstelėti. Moterys – atvirkščiai, ir tai mokslo įrodyta, įkaista pamažu kaip laidynė. Ant lėtos ugnies. Be jeigu jau užsidegė, niekas jos nesuturės. Lyg kokia aukštakrosnė.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Moters širdis – tai subtilybių labirintas, besivaržantis su netašytu gudraus vyro mąstymu.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai žmogų myli, jau liaujiesi jį mylėjęs.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Moteris – sumaištis ir labirintas.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Argumentų kalbėti tiesą visai nedaug, o meluoti – daugybė.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Pinigai panašūs į virusą: pas ką jų prisikaupia, to siela ima pamažu pūti, būtina perpilti kraują.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Žmonės, neturintys savo gyvenimo, amžinai kišasi į kitų.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Neišmanėliai kalba, bailiai tyli, o išmintingieji klauso.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Mirčiai kai kas būdinga – ji visus sujaudina ir kelia gailestį. Prie karso visi regime tiktai, kas gera, ar tai, ką norime regėti.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Remiantis statistika, daugiau žmonių miršta lovoje nei apkasuose.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Žmonės – kaip loterijos prizai: šalia mūsų jie tik tam, kad įgyvendintų mūsų paikas iliuzijas.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Niekas taip neskatina užmaršties kaip karas. Visi tylime ir mus stengiasi įtikinti, kad tai, ką matėme, tai, ką darėme ir ko savo pačių ir kitų dėka išmokome, tėra iliuzija, košmaras, kuris praeis. Karams nebūdinga atmintis, ir niekas nedrįsta jų paaiškinti, kol jau negirdėti balsų, kalbančių apie tai, kas įvyko, kol ateina laikas, kai jų jau nebeatpažįstame ir įsiplieskia karai kitu pavidalu, kitu pavadinimu, kad sunaikintų tai, kas dar liko.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Atsitiktinumai – tai likimo randai.
C. R. Zafon, Vėjo šešėlis

Jeigu žmonės visada būtų malonūs ir klusnūs teims, kurie yra žiaurūs ir neteisingi, tai nedorėliai elgtųsi , kaip jiems patinka : nieko nebijodami, jie nesitaisytų ir darytųsi vis blogesni ir blogesni. Kai mus kas užgauna be jokios priežasties, mes turime smogti atgal taip smarkiai, kad tam, kuris mums smogė, niekada nekiltų noras smogti antrą kartą. 
Š. Bronte, Džeinė Eir

 Pačios svarbiausios mūsų gyvenimo akimirkos retai pasiduoda tobulai surežisuotiems scenarijams.
C. Sanders, Mažoji anglė Paryžiuje

Trauka, kurią balta spalva jaučia vaivorykštei. 
J. Ivanauskaitė, Placebas

Gedimino prospektas vis dar buvo išraustas, o Maksui norėjosi, kad šis ir liktų vertikalus, su aiškiai matomais šimtmečių ir dešimtmečių sluoksniais. Jam knietėjo kad vėsia ir drėgna praeitimi dvelkiančiuose sostinės viduriuose kasdieną būtų randama senovės pėdsakų, puodų šukių, butelių su paslaptingais gėrimais, krosnių likučių ar bent jau koklių duženų su garsių giminių herbų fragmentais. Maksui reikėjo patvirtinimo, nebūtinai ranka pačiupinėjamo, bet sąmone apčiuopiamo įrodymo, kad pasaulis, kuriame gyvena, yra trimatis, tęstinis, turintis praeitį, istoriją, kad tikrovė – tai ne plokščia Matrica.
J. Ivanauskaitė, Placebas
 
Kalba atspindi ne vientisą, bet suardytą pasaulį, įstengia perteikti tik jo fragmentus , skeveldras. Tarp raidžių, skiemenų, žodžių, frazių esti tarpų. Dėl šių lemtingų kalbos spragų kaip tik ir atsiranda kalbos paklaidų. Tobulos, dieviškosios vienovės žmonių kalba išreikšti neįmanoma.
  J. Ivanauskaitė, Placebas
 
Kiekvienas likimas – vertas romano.
  J. Ivanauskaitė, Placebas

 Jei Dievas nori kažką prakeikti, tai pasmerkia gyventi permainų laikais.
  J. Ivanauskaitė, Placebas, Sąjudžio laikų frazė
 
Meilė visais laikais vartojo kovinį leksikoną: iššauta Amūro strėlė, užkariauta širdis, pasidavimas jausmams...
  J. Ivanauskaitė, Placebas
 
Kam meilei sąskaitos banke ir kredito kortelės, kam loterijos bilietai ir išlošti aukso puodai, kam jai nuolaidos didžiuosiuose prekybos centruose ir politikai, žadantys geresnį gyvenimą? Meilei ir taip gerai. <...> Meilei viskas, išskyrus ją pačią, atrodo tik žvangantis varis, tik skambantys cimbolai. Tik tuštybių mugė.
  J. Ivanauskaitė, Placebas
 
Asmeniškai Jis moteris skirstė tik į dvi rūšis: tas, kurios gali reklamuoti kvepalus, ir tas, kurios tinka skalbimo milteliams ar indų plovikliui.
J. Ivanauskaitė, Placebas
 
Laikas juda ne tiesia linija, kaip iš anksto paleista strėlė, tačiau kaip traukinys, kuris riedėdamas bėgiais, gali sugrįžti į jau pravažiuotą stotelę. Toks laiko kilpojimas <...> rodė, kad įmanoma ne tik parsirasti į praeitį, bet, panorėjus ar labai pasistengus, dirstelėti į ateitį. <...> Tai, kas dar tik privalo atsitikti, jau yra atsitikę.
J. Ivanauskaitė, Placebas 

Kas labiau įvarys į kampą ir sužlugdys vienišių, jei ne tos tobulos sutuoktinių poros, sprendžiančios pagrindinį egzistencinį rebusą – kokius skalbimo miltelius rinktis; jei ne idiliški įsimylėjėliai, nuklojantys viens kitam kelią kavos puodelio link rožių žiedlapiais; jei ne patrauklūs vyriškiai, po žūtbūtinės kovos išnaikinę savo plaukuose pleiskanas ir su nugalėtojų išraiškomis veiduose meiliai užuodžiantys tinkamus dezodorantus naudojančių seksbombų pažastis?! Kas labiau pažemins nevykėlį individualistą, jei ne tos prie geriausio visatos alaus organizuojamos šaunuolių draugijos; jei ne viskuo patenkintos, darnios, penkias kartas apglėbiančios giminės, besimeldžiančios dietiniam margarinui; jei ne raudonžandžiai, džiugūs senoliai, užganėdinti ėdrių, aštriadančių anūkų; jei ne angeliški kūdikiai, siusiojantys žydrais ir rožiniais lietučiais ant baltų debesiukų; jei ne šunys ir katės, net ir tie, sugebėję teisingai pasirinkti egzistencinėje ėdalo kryžkelėje?!
J. Ivanauskaitė, Placebas

 Veidrodžio atradimas civilizacijai yra toks pat reikšmingas kaip rato. Sunku patikėti, kad kažkada žmonės galėjo gyventi patys savęs nematydami, nė nenutuokdami, kokie esą – gražūs ar bjaurūs, patrauklūs ar atstumiantys, simpatiški ar antipatiški. Gentainių niekinamas ir pašiepiamas vargeta nė neįtardavo, kad visų jo bėdų priežastis – atlėpusios ausys, ilga karpuota nosis, žvairumas ar strazdanos. O bendruomenės numylėtinis irgi ne visada nujausdavo, kad būtent jo žydros akys, balta oda ir muzikali veido bruožų harmonija traukia aplinkinius it prakąsta kriaušė  - širšes. Ar tie praeities gyventojai bent jau bandydavo įsivaizduoti, kaip atrodo, ar jiems tai buvo nė motais, ar tik veidrodžio atradimas žmogaus išvaizdą pavertė bene svarbiausiu egzistenciniu varikliu?
  J. Ivanauskaitė, Placebas
 
Žmogaus veidas yra kaip svogūno galvutė, vos ašarodamas nulupi vieną kaukės luobą, o po juo slypi kitas, po tuo dar kitas, ir dar, ir dar, ir dar... Tikrumo kaukė. Naivumo kaukė. Nuoširdumo kaukė. Įsimylėjėlio kaukė. Narcizo kaukė... Net ir žodžiai  yra kaukės, augte priaugę prie tikrųjų realybės pavidalų ir slepiantys jo esmę.
  J. Ivanauskaitė, Placebas 

Jeigu Šekspyro nebūtų buvę, klausė jis, ar pasaulis būtų labai skyręsis nuo dabartinio? Ar civilizacijos pažangą lemia didieji talentai? Ar paprasto žmogaus dalia dabar lengvesnė nei faraonų laikais? Tačiau ar paprasto žmogaus dalia, klausė jis savęs, yra tas kriterijus, kuriuo mes matuojame civilizacijos vertę? Ko gero, ne. Ko gero, didžiausiam gėriui reikia, kad egzistuotų vergų klasė. Metro liftininkas yra amžina būtinybė. 
V. Woolf, Į švyturį

Ir staiga ta prasmė, kuri nei iš šio, nei iš to persiduoda žmonėms, tarkim išeinantiems iš metro arba skambinantiems į duris,  ir paverčia juos simboliais, tipiškais atstovais, apglėbė juodu, ir stovinčius prieblandoje, žiūrinčius, pavertė santuokos simboliais, vyru ir žmona.
V. Woolf, Į švyturį

 Keista, kad paštu beveik niekada nieko verto negauni, bet vis tiek lauki laiškų.
V. Woolf, Į švyturį
 
Juk pagalvojus atrodo taip neįtikėtina, kad jie gyveno kaip nieku nieko visus tuos metus, kai ji per visą tą laiką juos prisiminė gal tik kokį kartą. Kiek daug įvykių buvo jos gyvenime per tą patį laikotarpį.
V. Woolf, Į švyturį 

Yra toks elgesio kodeksas, ji žinojo, kurio septintas straipsnis (ko gero) sako, kad tokiais atvejais kaip šis moteriai, nors ir kuo ji būtų užsiėmusi, dera ištiesti pagalbos ranką priešais sėdinčiam jaunam vyrui, idant jis galėtų apnuoginti ir atpalaiduoti savo tuštybės, smarkaus troškimo parodyti savo valią šlaunikaulius, šonkaulius; lygiai kaip jų pareiga,  svarstė ji pagal savo senmergišką teisingumą, yra padėti mums, jeigu kartais užsiliepsnotų metro.
V. Woolf, Į švyturį

 Daugeliui paryžiečių užtenka pasižiūrėti į žiūrovus, ir jiems labai įdomi net siena, už kurios kas nors vyksta. 
V. Hugo, Paryžiaus katedra

Žmogus nusiteikia svajingai, kai seka paskui gražią moterį, nežinodamas, kur ji eina. Savanoriškai atsisakydamas savo valios, savo užgaidu vykdydamas užgaidą kito asmens, kuris apie tai nieko nenutuokia, rodai kažkokį fantastišką nepriklausomumą ir kartu aklą paklusnybę, rodai – kaip čia pasakius – kad esi laisvas ir nelaisvas.
V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Mados pridarė daugiau žalos negu revoliucijos.
V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Jau keleri metai, kai jis – katedros varpininkas per malonę savo įtėvio Klodo Frolo, kuris pasidarė Žoza arkidiakonu per malonę savo siuzereno mesiro Lui de Bomono, kuris pasidarė Paryžiaus vyskupu nuo 1472 metų, kai mirė Giljomas Šartje, per malonę savo globėjo Olivje le Deno kuris iš Dievo malonės buvo karaliaus Liudviko XI barzdaskučiu.
V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Knyga nužudys katedrą.
V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Kiekviena civilizacija prasideda teokratija ir baigiasi demokratija.
V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Žmogiškoji mintis, keisdama formą, pakeis ir išraiškos būdą,  vyraujanti kiekvienos kartos idėja nebebus užrašoma ta pačia medžiaga ir tuo pat būdu, akmeninė knyga, nors tokia tvirta ir tokia patvari užleis vietą dar tvirtesnei ir dar patvaresnei popierinei knygai. Vienas menas nuvainikuos kitą meną. Kitaip sakant, spaustuvė nužudys architektūrą.

Iš tikrųjų nuo pat pasaulio pradžios iki penkiolikto krikščioniškos eros šimtmečio architektūra buvo didžioji žmonijos knyga, svarbiausia žmogaus išraiškos priemonė visais jos vystymosi – ir fizinio, ir intelektualinio – tarpsniais.

Pirmieji paminklai buvo paprasčiausi uolų luitai, kurių nebuvo palietusi geležis, sako Mozė. Architektūra prasidėjo kaip ir kiekvienas raštas. Iš pradžių abėcėlė. Stačiomis pastatytas akmuo buvo raidė, ir kiekviena raidė reiškė hieroglifą, o ant kiekvieno hieroglifo rymojo minčių grupė kaip kapitelis ant kolonos. Vėliau imta dėlioti žodžius. Imta statyti akmenį ant akmens, jungti tuos granitinius skiemenis visokiomis kombinacijomis. Keltų dolmenai ir kromlekai, etruskų milžinkapiai, hebrajų kapų kriptos – visa tai žodžiai. Pagaliau imta kurti knygas. Simboliui reikėjo suklestėti pastate. Tada kartu su žmogaus mintimi ėmė vystytis architektūra.  Taigi per pirmuosius šešis tūkstančius pasaulio metų, pradedant pačia senąja Indijos pgoda ir baigiant Kelno katedra, architektūra buvo didysis žmonių giminės raštas.

Kiekviena civilizacija prasideda teokratija ir baigiasi demokratija. Architektūroje įrašytas laisvės dėsnis, einąs po vienybės dėsnio. Nereikia manyti,-ir tai primygtinai pabrėžiama,-kad statybos menas težino statyti šventyklas, reikšti mitus ir šventus simbolius, akmeniniuose savo puslapiuose hieroglifais rašyti paslaptingąsias įstatymo lenteles. Jei taip būtų, atėjus laikui – ir tai patiria kiekviena žmonių bendruomenė: šventieji simboliai susidėvi ir užsimiršta veikiant laisvai minčiai, žmogus išsivaduoja iš kunigo, filosofinių sistemų auglys ima graužti religijos veidą,-architektūra nebeįstengtų perteikti naujosios žmogaus dvasinės būklė, jos lapai, išrašyti vienoje pusėje būtų tušti kitoje, jos knyga būtų nepilna. Bet taip nėra.

<...>
Spaudos išradimas yra didžiausias istorinis įvykis. Tai visų revoliucijų branduolys. Mintis spausdinto žodžio pavidalu pasidarė tokia ilgaamžė, kaip dar niekada nėra buvusi; ji laki, nepagaunama, nesunaikinama, Ji jungiasi su oru. Architektūros laikais mintis  tapdavo kalnu ir galingai užvaldydavo tam tikrą šimtmetį ir tam tikrą vietą. Dabar ji pavirto paukščių buriu, ji nuplasnoja į visas puses ir iš karto užima visą erdvę ir visus nuostolius. Nuo ilgaamžiškumo ji pereina į nemirtingumą. Galima sugriauti masę, bet kaip išnaikinti tai, kas yra visur?

Iš tikrųjų spauda – taip pat konstrukcija, kuri be galo stiebiasi spiralėmis į viršų; ir čia yra kalbų maišatis, visos žmonijos nepaliaujanti veikla, nenuilstamas triūsas, įnirtingos varžybos, protui pažadėtoji priebėga nuo naujo tvano, nuo barbarų antplūdžio. Tad antras žmonių giminės Babelio bokštas.
V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Kažkoks statistikas yra apskaičiavęs, kad, sudėjus vieną ant kito visus tomus, išėjusius iš spaudos nuo Gutenbergo laikų, būtų galima užpildyti tarpą nuo Žemės iki Mėnulio.
V. Hugo, Paryžiaus katedra

 -Smuklė veda prie gėdos stulpo.
-Tai toks pat žibintas kaip ir kiekvienas kitas, ir gal kaip tik su tuo žibintu Diogenas surado savo žmogų.
-Gėdos stulpas veda į kartuves.
-Kartuvės – tai svarstyklės, viename jų gale žmogus, o kitame – visas pasaulis. Gražu būti žmogumi.
-Kartuvės veda į pragarą.
-Tai didžiulė ugnis.

V. Hugo, Paryžiaus katedra
 
Kaip kokie graikai, kurie turi tiek dievų, kiek šaltinių, ir kaip persai, kurie turi tiek dievų, kiek mato žvaigždžių, taip ir prancūzai dabar turi tiek karalių, kiek mato kartuvių! 
V. Hugo, Paryžiaus katedra


Pasaulis – tai veidrodis, kuris kiekvienam žmogui rodo jo paties veidą. 
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Nuo tos arakinio punšo taurės ir prasidėjo visa ši istorija.
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Geriausias komplimentas moteriai -  kada ją niekina savosios lyties atstovės.
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė
 
Vienos [moterys] sutvertos intriguoti, o kitos mylėti.
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė
 
Vienas cinikas prancūzas pasakė, kad meilės reikaluose yra dvi šalys: viena myli, kita leidžia save mylėti. 
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė
 
Kai Napoleono Bonaparto, Korsikos iškilėlio, ereliai skrido iš Provanso, kur jie buvo nusileidę po trumpos viešnagės Elboje, ir, lėkdami iš vienos varpinės į kitą, pasiekė Notr Dam bokštus Paryžiuje... 
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Karas vienodais mokesčiai apdeda visus: iš vyrų paima kraują, o iš moterų – ašaras.
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė
 
Mes, taikaus Londono gyventojai, niekuomet nematėme ir jei, Dievas duos, niekada neišvysime tokio siaubingo sąmyšio ir neramumo, koks tada buvo Briuselyje.
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Gauti pinigų – tai niekis, bet gauti dvigubai daugiau, negu reikėjo, ir niekam nemokėti – meistriškas kirtis.
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Mes  galėtume atskleisti šią temą elegantišku, romantišku arba juokaujančiu stiliumi. Sakysime imtume ir nukeltume visą šią sceną su tais pačiais nuotykiais į Grosvenoro aikštę, - argi ji nesudomintų kai kurių žmonių? Sakysime, pavaizduokime, kaip įsimylėjo lordas Džozefas Sedlis, o markizas Osbornas atidavė širdį panelei Amelijai, visiškai pritariant hercogui, prakilniam jos tėvui.  Arba vietoj aukštosios diduomenės pažvelgtume, sakysim, į žemuosius visuomenės sluoksnius ir pradėtume aprašinėti, kas dedasi pono Sedlio virtuvėje: kaip jodukas Semba įsimylėjo virėją (taip iš tikrųjų ir buvo) ir kaip dėl jos susigrūmė su vežėju, kaip virtuvės berniuką sučiupo vagiant šaltos avienos mentę, o naujoji ponios Sedli femme de chambre pareiškė, kad neisianti miegoti be vaškinės žvakės. Tokie įvykiai, galimas daiktas, keltų daug skanaus juoko ir būtų laikomi „gyvenimo“ vaizdas. Arba priešingai, galėtume įsigeist baisenybių ir paversti naujosios femme de chambre meilužį profesionaliu įsilaužėliu, kuris, įsiveržęs su savo gauja į namus nužudo juoduką Sembą prie jo šeimininko kojų, pagrobia Ameliją vienais naktiniais marškiniais ir nebepaleidžia iki trečiojo tomo. Šitaip mes lengvai sukurtume be galo dramatišką istoriją ir skaitytojas plakančia širdimi rytų jos ugningus puslapius. Bet mano skaitytojai negali tikėtis tokio romano, o tik paprasto pasakojimo...
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Argi kiekvieno žmogaus gyvenime nepasitaiko mažų skyrelių, kurie atrodo esą gryni niekai, bet nulemia visą tolesnę istoriją?
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė

Tuštybės mugėje galbūt nėra geresnių satyrų kaip laiškai. <...> Labiausiai Tuštybės mugei tiktų toks rašalas, kuris per porą dienų visiškai išbluktų, paliktų švarų ir baltą popierių, kuriame galėtumėte rašyti kažkam kitam. 
V. M. Tekerėjus, Tuštybės mugė


 Mirties nėra <>. Žmonės miršta tik tada, kai juos užmiršta. 
I. Allende, Eva Luna

-Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?
-Minkysiu tešlą.
 
I.Allende, Eva Luna


Meilės požymiai tokie patys kaip choleros.
G. G. Marquez, Meilės choleros metu

<...> jis gavo voką, o jame – ilgą popieriaus skiautę, nuplėštą nuo mokyklinio sąsiuvinio lapo kraštu su atsakymu, pieštuku parašytu viena linija: Gerai, ištekėsiu už jūsų, jeigu pažadėsite, kad man nereikės valgyti baklažanų. 
G. G. Marquez, Meilės choleros metu
 
Širdies atmintis užglaisto blogus prisiminimus ir sutaurina gerus ir kad tiktai tos gudrybės dėka sugebame taikytis su praeitimi.
G. G. Marquez, Meilės choleros metu
 
Žmonija -  tai nelyginant kariuomenė žygyje: juda į priekį, derindamasi prie lėčiausiųjų.
G. G. Marquez, Meilės choleros metu
 
Kartą, vos gurkštelėjęs ramunėlių arbatos atidavė ją tardamas tik šiuos du žodžius: „Trenkia langu“. Ir ji, ir tarnaitės be galo nustebo, nes nė viena nebuvo girdėjusi, kad kas nors būtų gėręs lango nuovirą, tačiau, kai paragavo norėdamos suprasti, ką jis turi galvoje, suprato: iš tikrųjų trenkė langu.
G. G. Marquez, Meilės choleros metu
 
Santuoka nutrūksta kiekvieną naktį po sueities ir kiekvieną rytą prieš pusryčius reikia ją užmegzti iš naujo.
G. G. Marquez, Meilės choleros metu

 Jie sukūrė komisijas, kurios atrinko visus geriausiųjų šimtukus: Šimtą dainų, Šimtą paveikslų, Šimtą pasakojimų, Šimtą eilėraščių. Visa kita sunaikino. Dingo amžiams. Tik į gera, pasakė Bendruomenė, ir visi paikėjo, nes tai atrodė protinga. Kaip galime kažką visiškai įvertinti, kai esame pernelyg užversti? 
A. Condie, Parinktieji

Galbūt jo akys bespalvės. Akys atspindi jo vilkimų drabužių spalvą, tai, kuo Tarnautojai jam liepė būti. Kai jis vilkėjo rudai, akys atrodė rudos. Dabar vilki mėlynai ir jos atrodo mėlynos.
–                            A. Condie, Parinktieji
 
Viskas, ką sapnuoju, yra paprasta, tikra ir kasdieniška. Štai iš kur žinau, kad tai sapnai. Juk paprasti, tikri kasdieniški dalykai yra tie, kurių niekada negalėsime turėti.
A. Condie, Parinktieji
 
Kai buvau mažas, mama mėgino išmokyti mane spalvų. „Mėlyna“ – pasakė ji, rodydama į dangų. Ir vėl „mėlyna“, šį kartą rodydama į vandenį. Pasakojo, kad papurčiau galvą, mat mačiau, kad dangaus mėlynumas ne visada toks, kaip vandens. Prireikė daug laiko – kol pasigyvenau Orijoje - kad visus spalvos atspalvius vadinčiau vienu žodžiu.<...> Meilės atspalviai skiriasi. Tas, kuriuo mylėjau Kasiją manydamas, kad ji niekada manęs nepamils. Tas, kuriuo mylėjau ją ant Kalvos. Tas, kuriuo myliu dabar, kai ji dėl manęs atkeliavo į tarpeklį. Šitas kitoks. Sodresnis. Ankščiau maniau, kad myliu ir jos noriu, bet kartu eidamas tarpekliu dabar suvokiu: tai gali būti daugiau nei vienas naujas atspalvis. Tai visiškai nauja spalva.
A. Condie, Kryžkelės

 Prisiminimai turi polinkį suardyti tai, kas prisimenama.
P. Auster, Niujorko trilogija

Gyvenimą lygiai taip pat sudaro praleistos galimybės, kaip ir išnaudotos. Ir pasakojime negalima sustoti prie to, kas būtų buvę.
 
P. Auster, Niujorko trilogija

Kiekvieno žmogaus gyvenimas tėra atsitiktinumų suma, nenumatytų sankirtų, laimingų nutikimų, aklų įvykių kronika, neatskleidžianti nieko daugiau kaip tik padrikumą.
P. Auster, Niujorko trilogija

Istorijų nutinka tik tiems, kurie moka jas pasakoti.
P. Auster, Niujorko trilogija

Aplinkybės, kuriomis gyvenimas keičia kursą, būna tokios įvairios, kad, ko gero, apie žmogų nieko negalima pasakyti kol jis nemirė. Mirtis – tai ne tik vienintelis tikras laimės teisėjas, bet ir vienintelis matas, kuriuo galime įvertinti patį gyvenimą. 
P. Auster, Niujorko trilogija


Kodėl rašytojo kūryba verčia mus vaikytis kūrėją? Kodėl nepaliekame jo ramybėje? Nejaugi mums negana jo knygų? Juk Floberas norėjo, kad būtų gana, nes retas kuris rašytojas tikėjo parašyto teksto objektyvumu ir rašytojo asmenybės nereikšmingumu, ir vis dėlto mes užsispyrė jį persekiojame. Mums reikia jo išvaizdos, veido, parašo, devyniasdešimt trijų procentų vario statulos, Nadaro fotografijos, drabužio skautelės ir plaukų sruogos. 
J. Barnes, Flobero papūga

Ar ne tas pats impulsas kartais veda rašytojus? Ramiau, ramiau, geriausia dar priekyje? Kokis tad apgaulingas viltis žadina neužbaigtos knygos!
J. Barnes, Flobero papūga

Laimė – nelyginant sifilis. Per anksti pasigavęs, suniokosi visą organizmą.
J. Barnes, Flobero papūga

Galima įvairiai nusakyti, kas yra tinklas, nelygu požiūris. Šiaip jau pasakytum, jog tai akėtas mezginys žuviai gaudyti, Tačiau, per daug nenusikalsdami logikai, galime apversti tą apibrėžimą aukštyn kojom ir pacituoti vieno aštrialiežuvio leksikologo žodžius, kad tai virve surištos skylės. 
J. Barnes, Flobero papūga

Tikrą aistrą ne taip lengva paversti metafora. 
J. Barnes, Flobero papūga

Kaip tu gali gyventi tokiame rūke? Kol džentelmenas atpažįsta jam priešais iš rūko išnyrančią ponią, jau būna per vėlu kilstelėti skrybėlę. Stebiuosi, kaip tauta dar neišmirė, gyvendama tokiomis nepalankiomis merginti gamtinėmis sąlygomis.
J. Barnes, Flobero papūga

Mes visi esame į narvus patupdyti paukščiai ir (kad) gyvenimas labiausiai prislegia tuos, kurių didžiausi sparnai.
J. Barnes, Flobero papūga

Jeigu faktinė medžiaga pasirodo esanti nepatikima, rašytojui bus kur kas sudėtingiau naudotis tokiomis priemonėmis kaip ironija ar išmonė. Jeigu nežinai tiesos ar to, ką priimtina laikyta tiesa sumenksta vertė to, kas nėra tiesa ar nepretenduoja į ją. 
J. Barnes, Flobero papūga

Ironija viliojanti, bet ir pavojinga, ji leidžia rašytojui tarsi išnykti savo kūrinyje, nors iš tikrųjų apylankomis jis liudija esąs čia pat.
J. Barnes, Flobero papūga

Kai rašytojas siūlo dvi skirtingas pabaigas (kodėl dvi? kodėl ne šimtą?), ar skaitytojai nuoširdžiai tiki, kad jiems „siūlomas pasirinkimas“ ir kad romanas atspindi tikrovę, kurioje įmanomos skirtingos baigtys? Toks „pasirinkimas“ niekada nėra gyvenimiškas, nes skaitytojai yra priversti praryti api pabaigas. Gyvenime per priima sprendimą – arba sprendimai būna priimami už mus – ir einame tuo vieninteliu pasirinktu keliu. O jeigu priimtume kitokį sprendimą <...> atsidurtume visai kitur. Romanas su dviem pabaigomis neatspinti tikrovės, tik veda mus skirtingais keliais. <...> Pagaliau, jeigu autorius išties taip nori atverti gyvenimo galimybių įvairovę, aš turiu jums pasiūlymą. Kiekvienos tokios knygos gale įdėti pluoštą skirtingos spalvos užklijuotų vokų. Ant kiekvieno aiškiai užrašyti“ Tradicinė laiminga pabaiga, Tradicinė nelaiminga pabaiga, Tradicinė gan laiminga pabaiga, Tradicinė gan nelaiminga pabaiga, Deus ec machina, Moderni pasirinktinė pabaiga, Pasaulio galo  pabaiga, Kvapą gniaužianti pabaiga, Išsvajota pabaiga, Absurdiška pabaiga, Siurrealistinė pabaiga ir t.t.
J. Barnes, Flobero papūga

Praeitis yra autobiografinis romanas su pretenzija į parlamentinę ataskaitą. 
J. Barnes, Flobero papūga

1853 metais Truvilyje jis pajūryje stebėjo saulėlydį ir pareiškė, kad didžiulis saulės diskas yra raudonųjų serbentų džemo spalvos. Vaizdingas palyginimas. Bet raudonųjų serbentų džemas 1853 metų Normandijoje buvo tokios pat spalvos kaip dabar? (Ar išliko bent viena puodynė, kad galėtume palyginti? Ir kaip sužinotume, ar per tą laiką džemo spalva nepasikeitė?) Nejučiomis pradedi jaudintis. Nusprendžiau parašyti prekybos kompanijai ir išsiaiškinti. Skirtingai negu kai kurie kiti mano korespondentai, šie žaibiškai man atsakė. Atsakymas mane nuramino: raudonųjų serbentų džemas yra vienas skaidriausių, rašė jie, ir nors 1853 metų Ruano džemas galėjo būti ne toks skaidrus kaip dabartinis dėl nerafinuoto cukraus, naudojamo jam gaminti, spalva turėjo būti beveik tokia pat kaip dabartinio.
J. Barnes, Flobero papūga

Praeitis yra tolimas, iš akių nykstantis krantas, o mes visi tame pačiame kelte. Išilgai laivagalio išsirikiavę teleskopai, priartinantys krantą nustatytu atstumu. Kai laivas stovi, žmonės naudojasi vienu teleskopu. Atrodo, kad jis atskleidžia visą nekintamą tiesą. Bet tai iliuzija. Vos tik laivas vėl pajuda iš vietos, vėl grįžtame prie ankstesnės veiklos – bėgiojame nuo vieno teleskopo prie kito, ir kai vieno ryškumas sumažėja, laukiame, kad kito padidės. O kai vaizdas pasidaro ryškus, įsivaizduojame, kad mes patys jį gerai nustatėme. 
J. Barnes, Flobero papūga

Vieniems Gyvenimas turtingas ir minkštas kaip pyragas, iškeptas pagal seną kaimišką receptą grynai iš natūralių produktų, o Menas – beskonis masinis produktas su dirbtiniais dažikliais ir skonio stiprikliais. Kitiems Menas yra tai, kas tikra, kas apima viską, pripildo energijos ir patenkina jausmus, o Gyvenimas – blogesnis už prasčiausią romaną: be išankstinio faktų išdėstymo, pilnas nuobodžių personažų arba tiesiog sukčių, neturinčių humoro jausmo, bet turinčių gebėjimą kiaulinti ir vedantis į skausmingai nenumatomą pabaigą. 
J. Barnes, Flobero papūga
 
Visada atsiminkit, su reklama nejuokaujama. „Suvartoti“ nedaug tesiskiria nuo „sudoroti“. 
F.Beigbeder, 14.99
 
Joks kitas amatas [reklama] nesuteikia žodžiams tokios galios.
F.Beigbeder, 14.99
 
Bet kaip paprastai būna tokiuose susitikimuose, vaizdo grotuvas neveikia, niekas nemoka juo naudotis. Reikia kviestis techniką, nes keturiolika susirinkimo dalyvių, kurių visų metinis atlyginimas lygus 6 720 kilofrankų (taigi daugiu negu milijonui eurų) nepajėgūs įjungti mechanizmo, kurį šešerių metų vaikas įjungtų užrištom akim ir kaire ranka.  
F.Beigbeder, 14.99
 
Galų gale gerai, kad Orvelas buvo džiovininkas. Dėl to jam neteko pamatyti koks jis teisus.
F.Beigbeder, 14.99
 
Ar žinot, koks skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų? Vargšai pardavinėja narkotikus, kad nusipirktų Nike, o turtingieji pardavinėja Nike, kad nusipirktų narkotikų.
F.Beigbeder, 14.99 


Meilės žodžiai, visada tie patys, įgauna skonį tų lūpų, iš kurių liejasi.
G. de Mopasanas, Mielas draugas



Naktines plaštakes traukia šviesa, kurioje jos yra labiausiai pažeidžiamos grobuonių. Tai buvo viena tų misterijų, kurių egzistavimas jai kėlė šiokį tokį malonumą ir kurių nebuvo linkusi mėginti išsiaiškinti. Kartą per oficialius pietus kažkoks profesorius, sakydamas kalbelę, parodė keletą vabzdžių, sūkuriuojančių aplink kandeliabrą. Jis aiškino, kad šviesa jiems atrodo kaip dar tirštesnė tamsa, todėl ji juos ir traukia kaip menama patikima slėptuvė. Nors čia gali nutverti grobuonys, jie priversti paklusti instinktui, traukiančiam juos į pačią tamsiausią vietą, palei pat tamsos šaltinį. Šis paaiškinimas jai atrodė abejotinas pagrįstumo ginčijimas. Kaip gali žmogus tartis esą pajėgus suvokti pasaulį vamzdžio akimis? Ne viskas turi tiesioginę priežastį, o bandymas ją surasti yra knaisiojimasis po esmines pasaulio paslaptis ir ne tik bergždžias, bet ir veda į nuodėmę. Kai kurie dalykai egzistuoja tiesiog šiaip sau, bet jokios priežasties.
I. McEwan, Atpirkimas

Argi rašymas, fantazijos, vaizduotė nėra savotiška visiems prieinama sklandymo forma?
I. McEwan, Atpirkimas

„Aš myliu tave. Aš tikiu tavimi, tikiu visiškai. Tu esi mano brangiausiasis, mano priežastis gyventi. Si“ Šias paskutines eilutes jis mokėjo atmintinai ir dabar, gulėdamas tamsoje tylomis jas kartojo. Mano priežastis gyventi. Ne gyvenimo priežastis, bet priežastis gyventi. Tai buvo svarbus ir jaudinantis akcentas. Ir ji taip pat yra jo priežastis gyventi, priežastis, dėl kurios jis turi išgyventi. 
I. McEwan, Atpirkimas

Tuo metu pasigirdo stiprėjantis lėktuvo variklių kauksmas, Košmarų kūrimas tapo išimtine mokslo teise. Kažkoks žmogelis, palinkęs prie popieriaus lapo, ėmė ir suprojektavo šią šėtonišką mašiną. Ir koks tai sėkmingas kūrinys! Jau pats jo skleidžiamas garsas kelia paniką, jo stiprėjimas kiekvienam akcentuojasi su žūtimi, išnykimu. Tai garsas, kurį kiekvienas yra tiesiog priverstas priimti asmeniškai, kaip tiesioginę grėsmę savo gyvybei.
I. McEwan „Atpirkimas“

 Bet, sako, aukštos damos visada taip elgiasi. Kaip karaliai: lipšnūs jie esti su tuo ministru, kuris, grįžęs namo, ras įsakymą dėl atleidimo iš pareigų.
Stendalis, Raudona ir juoda

Kas matė, kad didelis žygis būtų ne kraštutinybė tuo metu, kai jis pradedamas? Ir tik paskiau, kai jis užbaigtas, jis ir eiliniams žmonėms pasidaro įmanomas.
Stendalis, Raudona ir juoda

Politika – tai akmuo ant literatūros kūrinio kaklo, per pusę metų jis nutrauks jį į dugną. Politikas vaizduotės pasaulyje – tai pistoleto šūvis koncerto metu.
Stendalis, Raudona ir juoda

Keista, veiksmažodžio giljotinuoti negalima asmenuoti visais laikais; galima sakyti: aš būsiu giljotinuotas,tu būsi giljotinuotas,bet niekas nepasakys: aš buvau giljotinuotas.
  Stendalis, Raudona ir juoda

Pažįstami veidai liovėsi buvę paprastais pašnekovais ir anekdotų pasakotojais, pradėjo formuotis kaip žmonės su praeitimi, ateities planais ir galimybėmis įsikišti. 
M. Duenas, Laiko gijos

Bet iš tiesų Maskvoje viskas klostėsi ne taip jau blogai. Nuo aštuonioliktųjų kovo mėnesio ji vėl buvo paskelbta sostine – tiesa, ne visai aišku, kokios būtent valstybės, bet užtat skubus vyriausybės perkraustymas iš Pertrogrado garantavo, kad gatvėse nebus ant lavonų puotaujančių varnų. 
M. Stepnova, Lazario moterys

Žydas antisemitas – tai dar bjauriau negu vienuolė paleistuvė.
M. Stepnova, Lazario moterys

 –  Kaip galima vadinti didžia ir Dievo išrinkta tautą, kuri beviltiškai prapiso viską, įskaitant ir savo šventyklą, ir paskui tūkstantį metų guodėsi vien ašaringais prisiminimais? Jie netgi padoraus kultūrinio palikimo nesugebėjo sukurti!
– Lazari, dėl Dievo, o Biblija? <...>O kaipgi Biblija?
– Kokia Biblija, Sergėjau Aleksandrovičiau, susimildamas! <…> Kas tik jos nerašė, jūs dar pasakykit – Upanišados arba Tora! Aš kalbu apie kultūrinį palikimą, o ne religinius kliedesius. Kurgi jūsų judėjų didžioji literatūra? Kur tapyba? O kur architektūra?

M. Stepnova, Lazario moterys
 
Lazaris Lindtas gimė patogiais – devynišimtaisiais metais ir tai lengvino visus bergždžio skaičiavimo sunkumus atsitiktiniam kapų žiopliui. Kiti numirėliai tarsi suteikdavo sau ir liudininkams tam tikrą šansą: sudėtingi skaičiavimai antkapyje tarsi žadėjo ypač ilgą ir nenusakomai įdomų gyvenimą ar netgi nemirtingumą – kuris, beje, tęsėsi lygiai tiek, kiek praeiviui reikdavo mintyse iš vieno keturženklio skaičiau atimti kitą.
 
M. Stepnova, Lazario moterys

Kai kalbama apie išdžiūvusios Chersono žemės užkariavimą bendromis jėgomis, jidiš ir vokiečių kalbos tampa ypač panašios. Skirtingų tautų kraujo ir prakaito skonis nesiskiria. Ir dar ašaros. Ko gero. Dar ir ašaros.
M. Stepnova, Lazario moterys

Viena gerųjų emigracijos pusių yra ta, kad labai dažnai esi priverstas atsisveikinti ir paskui gali švęsti susitikimą. Susidaro iliuzija, kad tu ilgai gyvenai šioje žemėje.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Vokietijoje žmonės pigūs. Koncentracijos stovyklose yra suskaičiuota, kad vienas žydas, darbingas ir jaunas, yra vertas tik tūkstančio šešių šimtų dvidešimties markių. Už šešias markes per dieną jis paskolinamas vokiečių pramoninkams, kaip vergas darbininkas. Jo maitinimui stovykloje skiriamas šešiasdešimt pfenigų per dieną. Dar dešimt pfenigų – drabužių nudėvėjimas. Vidutinė gyvenimo trukmė – devyni mėnesiai. Visa tai sudėjus išeina daugiau kaip tūkstantis  keturi šimtai markių pelno. O kur dar racionalus lavonų panaudojimas: dantų auksas, drabužiai, brangenybės, pinigai, plaukai, atskaičiavus dvi markes sudeginimo išlaidų, tai sudaro apie tūkstantį šešis šimtus dvidešimt markių pelno. Tiesa iš tos sumos reikia atmesti moteris ir vaikus, jų nuodijimas dujomis ir sudeginimas kainuoja apie šešias markes, tas pats pasakytina apie senius, ligonius ir t.t. Tegu. Bet vis tiek dar susidaro vidutiniškai tūkstantis du šimtai markių.  
– E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Bailumas, susipynęs su žiaurumu, yra logiška kiekvienos tironijos pasekmė.
– E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Kanas atsirado Provanse Raulio Tenjė pavarde, su Ispanijos diplomatiniu pasu kišenėje. Niekas nežinojo, iš kur jis turi tą pasą. Vieni sakė, kad pasas esąs Prancūzijos, tik jame įspaustas Ispanijos štampas, liudijantis, kad Kanas yra Bordo vicekonsulas. Kiti atvirkščiai – tvirtino matę, kad tai esąs tikras Ispanijos pasas. Kanas pats nieko neaiškino, jis tik veikė. Jis turėjo automobilį su diplomatiniu ženklu ant radiatoriaus, vilkėjo elegantiškus kostiumus ir buvo be galo šaltakraujiškas. Jis veikė taip puikiai, kad net emigrantai neįtarė, jog dėl jo galėtų kilti kokių neaiškumų. O iš tikrųjų, matyt, buvo kitaip.
    Kanas važinėjo po šalį. Įdomiausia buvo tai, kad jis važinėjo kaip kito diktatoriaus atstovas, o šis apie tai nenumanė. Jis tapo legendiniu geradariu. Kadangi jo automobilis turėjo diplomatinius ženklus, tas jį šiek tiek saugojo, bent jau tais laikais. Tiesa, buvo žydiškos išvaizdos, tačiau arogantiškai paaiškindavo tai ispaniška savo kilme ir iškart užsiplieksdavo, jeigu jį kas sulaikydavo, todėl esesininkai ir vokiečių kareiviai tuoj suabejodavo ir per daug nesikabinėdavo, bijodami gauti velnių nuo savo viršininkų. Kanas gerai žinojo, kad vokiečiui imponuoja, jeigu paleidi prieš jį gerklę, todėl neieškojo žodžio kišenėje. Ispanija ir Frankas buvo laikomi Vokietijos draugais. O kiekviena diktatūra gimdo baimę ir netikrumą netgi savo šalininkų eilėse, ypač jeigu tie žmonės dar yra ir pavaldiniai; mat diktatūros sąlygomis teisė tampa subjektyviu dalyku ir gali būti nukreipta prieš kiekvieną individą, nes jo veiksmai greitai pradeda kirstis su nuolat kintančiomis nuostatomis. Kanas sumaniai naudojosi fašistų bailumu, žinodamas, kad bailumas, susipynęs su žiaurumu, yra logiška kiekvienos tironijos pasekmė.  

    Jis palaikė ryšius su pasipriešinimo judėjimu. Iš ten greičiausiai buvo ir pinigai, taip pat automobilis ir visų pirma benzinas. Benzino jis turėjo užtektinai, nors šiaip jo buvo didelis stygius. Jis vežiojo proklamacijas ir pirmuosius pogrindinius laikraščius, nedidelius dviejų puslapių pamfletus. Man buvo žinomas vienas atvejis, kai vokiečių patrulis jį sulaikė ir norėjo apžiūrėti automobilį., kuriame jis vežė nelegalią literatūrą. Kanas pakėlė tokį triukšmą, kad kareiviai spruko šalin, lyg nutvėrę už uodegos margąją gyvatę. Bet Kanas tuo nepasitenkino, jis šoko vytis ir apskundė juos artimiausiame poste, beje prieš tai atsikratęs pavojingojo krovinio. Jis išreikalavo, kad atsakingas karininkas atsiprašytų jo dėl savo žmonių neišmanėliško elgesio. Galų gale apsiramino ir išvažiuodamas atsisveikino kaip tikras falangistas; vokiečių karininkas pasitempęs atsakė: „Heil Hitler“. Ir tik paskui Kanas apsižiūrėjo, kad jo automobilyje dar likę du ryšuliai pamfletų.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Kaip aš glaudžiausi prie to krašto, kuris grimuoja numirėlius, dievina jaunystę ir savo kareivius siunčia mirti į svečias šalis, kurių jie iki tol nebuvo matę ir net nežinojo, kad jos yra, o dabar ten noriai guldo galvas, patys nenutuokdami už ką. Pirmieji pasaulio piliečiai su uniforma.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Aš stovėjau priešais „Dunhill“ firmos pypkių parduotuvę. Rudai nudėmėti ir blausiai nupoliruoti, gulėjo ten tie respektabilumo ir tikrumo simboliai, žadantys malonią ramybę ir pasiplepėjimų vakarus, naktis, kai plaukai dar kvepia medumi, romu ir brangiu tabaku, o šalimais vonios kambaryje tyliai brazda ne per plona moteris, besiruošianti nakčiai ir plačiai lovai. Kaip visa tai nepanašu į anas beveik ligi pat galo surūkytas, skubiai užspaustas cigaretes tenai, tuos juodus „goluazus“, kvepiančius baime, o ne jaukumu ir taikingumu.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

 – Kodėl jums patinka čia sėdėti?
–  Aš mėgstu sėdėti viešbučiuose. Čia niekada nebūna nuobodu. Žmonės ateina ir išeina. Su vienais pasisveikini, su kitais atsisveikini. Juk tai gražiausios akimirkos gyvenime.
–  Jums taip atrodo?
–  Mažiausiai nuobodžios. O kas būna tarp jų... Didieji viešbučiai – beveidžiai. Kiekvienas per daug slepia savo emocijas. Atrodo, lyg ten tavęs tykotų koks nuotykis, bet tu niekados negali jo patirti. 
–  O čia gali?
–  Labiau negu kitur. Žmonės čia laisviau jaučiasi.


– E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Apačioj kiek tik akis užmato plytėjo Niujorkas, vasaros tvankoje panašus į Afrikos miestą, tik su dangoraižiais. Horizonte buvo galima numanyti esant jūrą. Tai buvo miestas iš akmens ir plieno, ir jis atrodė toks, koks ir buvo: ne pamažu atsiradęs ir organiškai išaugęs, ne pasidengęs šimtmečių patina, o ryžtingai ir greitai pastatytas energingų žmonių, kurių nevaržė tradicijos ir kurių pagrindinis principas buvo ne grožis, o tikslingumas ir kartu jaunas, drąsus, antiromantiškas, antiklasikinis, modernus grožis. Aš pagalvojau, kad į Niujorką reikia žiūrėti iš viršaus, ne iš apačios, užvertu galvą į dangoraižius. Iš viršaus jie atrodė ramūs, lyg būtų neatskiriama tos aplinkos dalis, kaip žirafos zebrų, gazelių ir milžiniškų vėžlių kaimenėje.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Jeigu ką nors myli, tai galvoji: vienas iš mūsų mirs pirmas, ir kitas liks vienas. O jeigu negalvoji, tai myli nenuoširdžiai. Tai didelė pirmykštė baimė, tiesa šiek tiek modifikuota. Iš primityvios baimės, kad pats turėsi mirti, per meilę pavirsta ji pavirsta baime, kad nemirtų kitas.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Su žmonėmis, kurie atitinka vienas kitą, išsiskirti yra lengva. Tai kaip puodas ir dangtis, atitinkantys vienas kitą. Juos lengva atskirti. Bet jeigu jie netinka ir dėdamas ant puodo dangtį turi griebtis plaktuko, tada jau nesunku ką nors ir sulaužyti, jeigu bandai juos atskirti.
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje

Ką daryti stipriems jauniems žmonėms, jei nėra viešnamių? Europoje kekšės už įvairiausią kainą sukiojasi gatvėse būriais kaip paukščiai keliauninkai. O čia nė vienos nemačiau. Kaip ir viešo pisuaro. Manai, čia nėra ryšio? Paryžiuje šios mielos sargybinių būdelės stovi gatvėse kas keli šimtai metrų kaip skardiniai bastionai ir jais uoliai naudojamasi. Naktinės damos pasirodo jau vienuoliktą ryto, ir toji šalis nežino psichciatrų, jiems beveik nebūna nervinių priepuolių. Čia beveik kiekvienas turi psichiatrą, pisuarų nėra, o kekšės su įslaptintais telefonais tik turtuoliams. O ką daryti žiemą neturtingiems žmonėms, kuriems viską draudžia policija, bjaurios šeimininkės, šventeiviški presbiterionai ir žandarai, ką jiems daryti be automobilio? Be šitos paskutinės ujamos meilės priebėgos?
 – E. M. Remarkas, Šešėliai rojuje


Būti įvaikintam – tai lyg skaityti knygą, kurios pirmas skyrius išplėštas. Siužetas ir veikėjai tau gal ir patinka, bet norėtum perskaityti viską nuo pirmos eilutės. O kai nuneši knygą atgal į knygyną ir pasiskundi, kad pirmas skyrius išplėštas, ten tau atsakoma: sveiko egzemplioriaus nėra. Kas jei, perskaitysi pirmą skyrių, suprasi, kad knyga tau visai nepatinka ir parašysi bjaurų atsiliepimą Amazon tinklapyje? Kas, jei užgausi autorių? Geriau jau turėkis savo defektinį egzempliorių ir mėgaukis likusia istorijos dalimi.  
 – J. Picoult, Trapumas


Ne, aš nesu be religijos, aš turiu savo religiją; ir daugiau jos turiu negu jie su visomis savo komedijomis ir darkymusi. Priešingai, aš garbinu Dievą! Tikiu aukščiausiąją būtybę ir kūrėją: man nesvarbu, koks jis, tasai, kuris mus atsiuntė į šią žemės pakalnę savo pilietinių ir šeimyninių pareigų atlikti, bet aš nematau jokio reikalo vaikščioti į bažnyčią, sidabro lėkštes bučiuoti ir tukinti iš savo kišenės minią komediantų, kurie minta geriau negu mes. Garbinti Dievą galime labai gerai ir miške, ir lauke arba net senųjų pavyzdžiu – žiūrėdami į dangaus skliautus. Manasis Dievas yra Sokrato, Franklino, Voltero ir Beranžė Dievas. Aš esu Savojos vikaro tikėjimo išpažinimo ir nemirštančiųjų 89 metų principų (1789 revoliucijos) šalininkas. Todėl ir nepripažįstu tokio geručio Dievo, kuris su lazdele rankoje vaikščioja po gėlyną, talpina savo draugus banginio pilvan, miršta sušukdamas ir po trijų dienų prisikelia iš numirusiųjų: tai ne tik kad beprasmiški, bet ir su  fizikos dėsniais nesuderinami dalykai; tai, be kita ko, rodo, kad kunigai visuomet tūnojo gėdingoje tamsoje, į kurią jie stengiasi panerti visus kitus žmones. 
G. Flaubert, Ponia Bovari

Bet moralės yra dvi – smulkioji, sutartinė žmonių moralė, kuri nuolat kaitaliojasi, šūkalioja, šliaužioja po žemę kaip šis bukapročių susitelkimas, kurį čia matote. O kita – amžinoji: ji esi aplink mus, ji panaši į kraštovaizdį, kuris mus supa, ir į dangaus mėlynę, kuri mus apšviečia.

G. Flaubert, Ponia Bovari


Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. 

R. Bradbury, 451 Farenheito

Saulė dega kas dieną. Ji degina Laiką. Pasaulis lekia ratu, sukasi aplink savo ašį, o laikas skuba deginti metus, taigi drauge ir žmones, degina pats, jis nė kiek jiems nepadeda, Taigi, jei jis degino su gaisrininkais daiktus, o saulė degino Laiką, vadinasi, viskas sudegdavo!

R. Bradbury, 451 Farenheito


Iš meilės bandė atsižadėti savo kilmės ir tapti ispane, tačiau nesugebėjo, nes vis dar sapnavo sava kalba. 

I. Allende, Zoro jaunystė

 
Jam klojosi taip, kaip klojasi visiems: tai, ko atkakliausiai ieškojo ir siekė visu savo esybės potraukiu, – tą jis gaudavo, bet tokiu dideliu kiekiu, kuris žmogui jau nebeeina į sveikatą. Iš pradžių tai buvo jo svajonė ir laimė, vėliau – kartus likimas. Trokštantis valdžios žūva nuo valdžios, piniguočius – nuo pinigų, vergas – nuo vergovės, trokštantis malonumų – nuo malonumų.
H. Hesse, Stepių vilkas

Žmogus – svogūnas, susidedantis iš šimtų lukštų, audinys, susidedantis iš daugybės siūlų.

H. Hesse, Stepių vilkas
 
Visi šie maži niekučiai, visi šie mados ir prabangos dalykai nėra vien menkniekiai, neskoningi mažmožiai ir gobšių fabrikantų ir pirklių išmonė, o teisėtas, gražus, įvairus, mažas arba, veikiau, didelis daiktų pasaulis, kur daiktai turi vieną vienintelė tikslą – tarnauti meilei, tobulinti jausmą, gaivinti negyvą aplinką ir stebuklingai ją apdovanoti naujais meilės organais – nuo pudros ir kvepalų iki balinio batelio, nuo žiedo iki portsigaro, nuo diržo sagties iki rankinuko. Rankinukas buvo ne rankinukas, piniginė – ne piniginė, gėlės – ne gėlės, vėduoklė – ne vėduoklė, viskas buvo plastinės meilės, magijos, žavėjimo medžiaga, buvo pasiuntinys, kontrabandininkas, ginklas, kovos šūvis.

H. Hesse, Stepių vilkas

 – Bet kaip tau atrodo: ar tokie žmonės kaip mes, žmonės, turintys vienu matmeniu daugiau, čia negali gyventi? Nuo ko tai priklauso? Ar tik mūsų laikais taip? Ar visada taip buvo?
– Nežinau. Pasaulio garbei norėčiau manyti, kad dėlto kalti vien mūsų laikai, kad tai tėra vien liga, staigi nelaimė. Vadai išsijuosę ir sėkmingai pluša rengdami naują karą, o mes tu tarpu šokame fokstrotą, uždirbame pinigų ir valgome šokoladinius saldainius – juk tokiais laikas pasaulis turi atrodyti gana kukliai. Tikėkimės, kad kiti laikai buvo geresni ir vėl bus geresnis, turtingesni, erdvesni, gilesni. Bet mums tai nepadės. O gal visada taip buvo...
– Visuomet taip, kaip šiandien? Visuomet pasaulis vien politikams, spekuliantams, kelniariams ir puotautojams, o žmonėms – jokio oro?

H. Hesse, Stepių vilkas

 
Pusiau perskaityta knyga – kaip pusiau baigtas meilės romanas. 
D. Mitchell, Debesų atlasas

Tas, kas pasakė „Už pinigus laimės nenusipirksi“, šio gero akivaizdžiai turėjo iki soties.

D. Mitchell, Debesų atlasas
 
Fiktyvaus siaubo esmė yra pertvara arba sulaikymas, kol Beitso motelis (Hitchococko filmo Psycho nusikaltėlio buveinė) atkirstas nuo mūsų pasaulio, mums knieti pasižiūrėti vidun, kaip į skorpionų gardą. Tačiau filmas, rodantis, kad pasaulis ir yra Beitso motelis, na, tai jau... Buchenvaldo dalykai, antiutopija, depresija. Į grobuonišką, amoralią bedievę visatą mes mielai įmerkiame kojų pirštus, bet tik tiek.

D. Mitchell, Debesų atlasas
 
Dauguma miestų yra daiktavardžiai, bet Niujorkas – veiksmažodis. 

F. Kennedy
 
– <...> „Dauguma miestų yra daiktavardžiai, bet Niujorkas – veiksmažodis.“ Įdomu, kas gi būtų Buenas Jerbasas?
– Virtinė būdvardžių ir jungtukų?
– Arba keiksmažodis?

D. Mitchell, Debesų atlasas
 
Galbūt tie, iš kurių grožis atimtas, suvokia jį itin instinktyviai.

D. Mitchell, Debesų atlasas
 
Skrupulingi protai paprastus dalykus pražiūri.

D. Mitchell, Debesų atlasas

Fantazija. Beprotybė.
Visos revoliucijos tokios, kol neįvyksta, o tada jos tampa istorine neišvengiamybe.

D. Mitchell, Debesų atlasas
 
– O, diplomatija, ji sušluosto tai, ką išlaisto karas, įteisina jo rezultatus, stipriai valstybei suteikia priemones primesti savo valią silpnesniajai, pataupant karo laivyną ir batalionus svaresniems priešininkams. Tik profesionalūs diplomatai, nepataisomi idiotai ir moterys diplomatiją laiko ilgalaikiu karo pakaitalu.
– Jus mintijat, kad baltosios rasės žmonės valdo žemės rutulį ne iš Dievo malonės, o iš muškietos? Betgi toks teiginys tebėra pati paslaptis, tik apvilkta kita drapana! Kaipgi kitaip radosi, kad muškieta atiteko baltajam žmogui, o ne kokiam eskimui arba pigmėjui, jeigu ne per aukščiausią Visagalio galią?
– Mūsų ginklai nenukrito mums vieną rytą ant kelių. Tai ne mama iš Sinajaus dangaus. Nuo Aženkūro mūšio baltasis žmogus tobulino ir plėtojo parako mokslus,  ir dabar mūsų šiuolaikinės kariuomenės gali apsirūpinti dešimtimis tūkstančių muškietų! „Aha – sakysit jūs, taip. – Bet kodėl mes, arijai? Kodėl ne Ūro vienakojai arba Mauricijaus mandragoros?“. Todėl, kunige, kad iš visų pasaulio rasių mūsų meilė – arba, tikriau, godulys – lobių, aukso, prieskonių ir viešpatavimo, ak, labiausiai viešpatavimo saldybės, yra smarkiausias, gobščiausias ir neskrupulingiausias! Taip, šitas godulys varo mūsų pažangą – pragariškiems ar dieviškiems tikslams, aš nežinau, Ir jūs nežinote, sere. Ir nelabai man rūpi. Galiu tik dėkoti, kad mano Sutvėrėjas priskyrė mane prie laimėtojų.
D. Mitchell, Debesų atlasas


Žmonių gedulas būtinai trokšta monumentų iš smiltainio, marmuro arba, jeigu kaltės jausmas arba palikimas itin svarus, net ir iš brangaus juodo švediško granito, nupoliruoto iš visų pusių.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas

 Susuku vamzdeliu dešimties markių banknotą, prikišu prie žarijų ir užsidegu juo cigarą.
E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    <...> Tačiau esu priverstas prašyti skubiai padidinti man atlyginimą.
–    Ir vėl? Juk vakar jau padidinau.
–    Ne vakar. Šįryt devintą valandą. Sumautais aštuoniais tūkstančiais markių. Šįryt, šiaip ar taip, tai dar buvo šis tas. Bet dabar jau paskelbė naują dolerio kursą, ir aš už juos vietoj naujo kaklaraiščio galiu nusipirkti tik pigaus vyno butelį. O man reikia kaklaraiščio.
–    Kiek dabar kainuoja doleris?
–    Vidurdienį trisdešimt šešis tūkstančius markių. O rytą – dar tik trisdešimt tūkstančių.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Ačiū Dievui, rytoj sekmadienis. Bent nebus naujo dolerio kurso.  Vienintelė savaitės diena, kai infliacija pristabdyta. Viešpats Dievas tikriausiai ne tai turėjo galvoje, sukurdamas sekmadienį.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Net nežino, kaip atrodo žolė naktį, kai niekas į ją nežiūri.
–    Kaipgi ji gali atrodyti? Turbūt pilka arba juoda. Ir sidabrinė, kai šviečia mėnuo.
–    Taip ir maniau! Ir tu nežinai. Antras daktaras!
–    Tai kaip jinai atrodo?
–    Tada jos iš viso nėra.
–    O kas ten būna, kai nėra žolės?
–    Nieko. Ji būna tik tada, kai į ją žiūri, Kartais, jei labai staigiai atsisuki, spėji dar pamatyti.
–    Ką? Kad jos nėra?
–    Ne.... Gali pamatyti, kaip ji galvotrūkčiais skuba į savo vietą – ir žolė, ir viskas, kas tau už nugaros. Kaip tarnai, kurie buvo išėję į šokius. Tik turi mokėti labai greitai atsigręžti, tada dar gali juos užklupti, o šiaip jie jau būna savo vietose ir apsimeta nekalti, lyg niekados nebūtų pasišalinę.
–    Kas tie „jie“, Izabele?
–    Daiktai. Viskas, kas tau už nugaros. Juk jie tik ir laukia, kol tu nusigręši, kad galėtų pradingti!

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Būtis slinko ramia vaga, organiškai vystėsi, kai viskas nuo pat vaikystės buvo tarpusavyje susiję. Karas tatai iš esmės pakeitė; nuo 1914 metų gyvename čia vieno, čia antro ar trečio gyvenimo skutais; jie nesusiję tarpusavyje, ir mes nepajėgiame jų sulipdyti. Todėl ne taip ir sunku suprasti Izabelę ir jos skirtingus gyvenimus. Ir jai, ko gero, netgi lengviau negu mums: gyvendama vienu gyvenimu, ji pamiršta visus kitus. O mums jie visi susipynę: karo nutraukta vaikystė, bado metai ir apkvaitimo metai, apkasų metai ir gyvenimo geismo metai, – visi jie paliko pėdsakų, tebeaitrinančių širdį. Ne taip paprasta jais nusikratyti. Visados netikėtai išplaukia į paviršių nesuderinamai priešingi dalykai: vaikystės dangus ir žudymo įgūdžiai, prarasta jaunystė ir ankstyvo pažinimo cinizmas.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Ar niekad nesi girdėjęs apie dangišką ir žemišką meilę? Juk visai neseniai mėginai suderinti jas abi savo Ernoje ir gavai gerą pamoką. Šaunusis meilės bakalėjininke, norįs vienoje krautuvėlėje laikyti raugintus kopūstus ir ikrus! Ar tu vis dar nesupranti, kad tokiais atvejais rauginti kopūstai niekuomet nepakvimpa ikrais, bet ikrai visuomet pasmirsta raugintais kopūstais?

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Karas, kurio 1918 metais nekentė beveik visi kareiviai, gyviems likusiems pamažėle tapo didžiausiu gyvenimo nuotykiu. Jie sugrįžo į kasdienybę, kuri visiems atrodė lyg tikras rojus, kol vyrai gulėjo apkasuose ir keikė karą. Dabar ji vėl atvirto kasdienybe, su savo rūpesčiais ir nusivylimais, o karas pamažėle sušvito virš horizonto, tolimas, pergyventas ir dėl to, be jų valios ir beveik be jokių pastangų, pasidarė ne toks baisus, pagražintas ir melu apipintas. Masinės žudynės tapo nuotykiu, iš kurio pavyko išnešti sveiką kailį.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Fronte, kai mus išrikiuodavo pamaldų ir skirtingų tikėjimų dvasininkai melsdavo pergalės vokiečių ginklui, aš dažnai pagalvodavau, kad lygiai taip pat meldžiasi už savo šalies pergalę anglų, prancūzų, rusų, amerikiečių, italų ir japonų dvasininkas; Dievas mano vaizduotėje pasidarydavo panašus į prašymais užverstą firmos prezidentą, kuriam ypač sunku tais atvejais, kai pergalės prašo tarpusavyje kariaujančios tos pačios tikybos šalys. Kurią pusę jam palaikyti? Ar tą, kur daugiau gyventojų? Ar tą, kur daugiau bažnyčių? O ko vertas bus jo teisingumas, jeigu vienai šaliai jis leis laimėti, o kitai ne, nors ten irgi uoliai meldžiamasi? Kartais jis man atrodydavo kaip nusiplūkęs senas daugelio kraštų imperatorius, be paliovos pasmerktas reprezentuoti ir vis keisti uniformą – čia katalikų, čia protestantų, čia evangelikų, anglikonų, episkopatų, reformatų,- žiūrint, kokios tuo metu laikomos pamaldos, lygiai kaip tikras imperatorius keičiu mundurus, priimdamas husarų, grenadierių, artileristų ar jūrininkų paradą.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Visi matėm daugybę negyvėlių fronte, žinom, kad du su viršum milijonų mūsiškių beprasmiškai paguldė galvas – tai kodėl taip jaudinamės dėl vieno žmogaus mirties, o du milijonus jau baigiam pamiršti? Bet, matyt, todėl, kad pavienė mirties visada yra tikra mirtis, o dviejų milijonų mirtis – tik statistika.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Kai kurie žmonės geri ir dori, kol jiems bloga, bet darosi nepakenčiami, kai jiems pradeda nors truputėlį sektis, ypač mūsų brangioje tėvynėje – nuolankiausi ir baikščiausi naujokai dažnai tampa aršiausiais puskarininkiais.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Kodėl visi žmonės negali būti laimingi?
–    Nežinau. Gal todėl, kad Dievas tada nuobodžiautų.
–    Ne. Ne todėl.
–    O kodėl?
–    Jis bijo.
–    Bijo? Ko?
–    Jeigu visi būtų laimingi, Dievo nebereikėtų. Jo paskirtis tikrai vaduoti iš nelaimių. Tada jis reikalingas, tada jam meldžiamasi. Dėl to jis viską taip ir patvarko.
–    Kai kurie žmonės meldžiasi Dievui ir tada, kai jie laimingi.
–    Tikrai? Vadinasi, meldžiasi iš baimės, kad jų laimė baigsis.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Argi tau niekada nebūna baisu?
–    Nežinau. Manau, kad būna. Fronte man labai dažnai būdavo baisu.
–    Aš ne apie tai kalbu. Tai protinga baimė. Aš kalbu apie baimę, kuri neturi vardo.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Chaosas. Ar tai iš tiesų chaosas? O gal tik mums taip atrodo. Ar kada pagalvojote, koks pasidarytų pasaulis, jeigu mes turėtume viena jusle daugiau?
–    Ne.
–    O viena mažiau?
–    Būtume akli arba kurti; arba nejaustume skonio. Būtų didelis skirtumas.
–    O viena daugiau? Kodėl mes turėtumėm amžinai būti apriboti penkiomis juslėmis? Kodėl negalėtume vieną gražią dieną išsiugdyti šeštą? Arba aštuntą? Arba dvyliktą? Argi pasaulis tada nepasidarytų visai kitoks? Galbūt atsiradus šeštajai juslei išnyktų laiko sąvoka? Arba erdvės. Arba mirties. Arba skausmo. Arba moralės. Tikrai pasikeistų nūdienė gyvybės sąvoka. Mes keliaujam per savo būtį, naudodamiesi gana ribotais organais. Šuns klausa geresnė už bet kurio žmogaus. Šikšnosparnis aklai suranda kelia, aplenkdamas visas kliūtis. Drugelis turi nuosavą radijo imtuvą ir nuskrenda daugelį kilometrų tiesiai pas savo patelę. Paukščiai keliauninkai orientuojasi kur kas geriau už mus. Gyvatės girdi oda. Gamtos mokslas pateikia šimtus panašių pavyzdžių. Tai kaip mes galime tiksliai žinoti? Užtenka, kad ištobulėtų viena juslė arba išsivystytų nauja – ir pasikeis pasaulis, pasikeis Dievo sąvoka.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Apibendrinimas – paviršutiniškumo požymis.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Mokykloje ir per tikybos pamokas mums visą laiką buvo pasakojama apie tamsias, primityvias, kraugeriškas iki krikščioniškas epochas. Dabar aš vėl skaitau apie tai ir matau, kad mes ne ką geresni, – jei nekalbėsime apie technikos ir mokslo laimėjimus. Bet ir juos dažniausiai naudojame tik tam, kad galėtumėm nužudyti kuo daugiau žmonių.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Daug kas atrodo, lyg būtų kadaise jau buvę, galvoju. Dažnai tatai staiga vėl priartėja ir atsistoja priešais, ir tu žinai, kad tatai jau kartą buvo, akimirką mažne žinai, kas toliau bus, bet vos pabandai tatai suvokti, viskas išsisklaido tarytum dūmas arba negyvi prisiminimai.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Mes niekad negalime prisiminti, Izabele. Tai lyg lietus. Juk ir jis kažkada tapo vienas, nors iš dviejų dujų, iš deguonies ir vandenilio, kurie dabar nežino, jog yra buvę dujomis. Jis dabar tik lietus, ir nieko neprisimena apie praeitį.
–    Arba kaip ašaros. Tačiau ašaros pilnos prisiminimų.
–    Tada ji kaip mirtis.
–    Kas?
–    Meilė. Tobula meilė.
–    Kas žino, Izabele? Manau, kad to niekas ir niekada nesužinos. Mes ką nors įžvelgiame tik tol, kol kiekvienas dar esame „aš“. Jei mudviejų „aš“ susilietų, būtume lyg lietus. Taptume nauju „aš“ ir nebeįstengtume atsiminti ankstesnių atskirųjų „aš“. Taptume kažkuo kitu – tokiu pat skirtingu kaip lietus ir oras, – o ne pilnesniu „aš“, antrojo „aš“ praturtintu.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Nemenkinkite bažnyčios išminties! Ji – vienintelė diktatūra, nenuversta du tūkstančius metų.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Todėl mes ir pralaimėjom karą. Per intelektualų ištižimą ir per žydus.
–    Ir per dviratininkus.
–    Kuo čia dėti dviratininkai?
–    O kuo čia dėti žydai?

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Tu klausinėji kaip vaikas.
–    O kaip klausinėja vaikai?
–    Taip kaip tu. Jie vis klausinėja ir klausinėja ir greitai prieina tokį tašką, kai suaugusieji nežino, ką atsakyti, ir sutrinka arba pradeda širsti.
–    O kodėl jie pradeda širsti?
–    Jie staiga pasijunta esą pilni kraupaus melo ir nenori, kad jiems tai būtų primenama.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Ar ir tavyje yra melo?
–    Beveik vienas melas, Izabele.
–    O kas yra melas?
–    Nežinau. Tai ir visa nelaimė. Jeigu žinotum, tai jau nebūtų toks melas. Bet jį gali tik nujausti.
–    Ak, Rudolfai. Melo nėra.
–    Nėra?
–    Žinoma, nėra. Kur melas, o kur tiesa, žino tik Dievas. Bet jeigu jis Dievas, tai nėra nei melo, nei tiesos. Viskas yra Dievas. Melas būtų tikrai, kad būtų už jo. Bet jeigu egzistuotų kas nors, kas būtų už jo arba priešinga jam, tai jis būtų tik ribotas Dievas. O ribotas Dievas – ne dievas. Vadinasi, arba viskas teisinga, arba Dievo nėra. Štai kaip paprasta.
–    Vadinasi, nėra nei velnio, nei pragaro? Juk jeigu jie būtų, nebūtų Dievo?

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Jie turi jį paleisti. Tą, Nukryžiuotąjį. Juk jam irgi norisi pasijuokti, pamiegoti, pašokti.
–    Tu taip manai?
–    Kiekvienam to norisi. Jie turi jį paleisti. Bet jis jiems per daug pavojingas. Jis ne toks kaip jie. Jis pats pavojingiausias, nes pats geriausias.
–    Tai todėl jei ir laiko jį įkalinę?
–    Jie turėtų jį nukryžiuoti antrą kartą.
–    Taip, aš irgi taip manau. Tie patys, kurie šiandien meldžiasi jam, vėl jį nužudytų. Jie nužudytų jį, kaip jo vardu nužudė begales žmonių. Teisingumo ir artimo meilės vardu.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
–    Ir žinai, kas kelia daugiausia nerimo? 1918 metas Heinrichas buvo žūtbūtinis karo priešininkas. O dabar jis pamiršo viską, kas jį tokiu buvo padarę, ir karas vėl jam atrodo kaip smagus, linksmas nuotykis. Viskas, kas pergyventa, tampa nuotykiu. Nord vemk! Ir juo baisiau buvo, juo didesnis nuotykis rodosi prisiminimuose. Iš tikrųjų karą įvertinti galėtų tik žuvusieji, jei vieni išgyveno viską iki galo.
–    Išgyveno? Išmerdėjo.
–    Jie ir tie, kurie nepamiršo. Bet jų mažai. Prakeikta mūsų atmintis – tikras sietas. Ji nori išlikti. O išlikti galima tik viską pamiršus.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Kokia puikybė įsivaizduoti, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą.

E. M. Remarque, Juodasis obeliskas
 
Puikybė yra mėginimas atskirti trumputę savo gyvenimo atkarpą nuo to kunkuliavimo bei šnypštimo ir menku savo sąmonės trupinėliu įvertinti tos alchemijos trukmę.; juk tas mūsų gyvenimas – tik pūkelis, akimirką sukamas didžiajam verpete. Pradžia ir pabaiga – išgalvoti žodžiai, reikalingi išgalvotai laiko sąvokai ir tenkinantys tuštybę amebos sąmonės, nenorinčios ištirpti didesnėje už save galybėje.
 
E. M. Remarque, Juodasis obeliskas


–    Lygybės! Napoleonas – lygybės simbolis! O kas gi tuomet ponas de Robesjperas? Mano supratimu, jūs pagrobiate jo vietą ir atiduodate korsikiečiui. Atrodo, turėtų pakakti ir vienos uzurpacijos.
–    Ne, ponia, aš paieku kiekvieną ant jo pjedestalo: Robespjerą – Liudviko XV aikštėje, ant ešafoto, Napoleoną – Vandomo aikštėje, ant kolonos. Skirtumas tas, kad vienas skelbė lygybę, kuri žeminas, o kitas – lygybę kuri kelia. Vienas nužemino karalius iki giljotinos, kitas iškėlė tautą iki sosto.
A. Diuma, Grafas Montekristas

Genujos, Florencijos ir Neapolio žavingosios grafienės buvo ištikimos jeigu ne savo vyrams, tai savo meilužiams ir Alberas patyrė kartų įsitikinimą, kad italės – ir čia jos pranašesnės už prancūzes – ištikimos savo neištikimybei.

A. Diuma, Grafas Montekristas


–    Čechovas sako, kad jei literatūros kūrinyje pasirodo ginklas, jis būtinai išaus.
–    Ką tai reiškia?
–    Tai reiškia, kad į pasakojimą nevalia įtraukti nereikalingų objektų. Jei kur nors jame atsiranda ginklas, kažkurioje pasakojimo vietoje jis privalo iššauti.

H. Murakami, 1Q84 


„Šioji vagystė nulėmė tolesnius įvykius. Ji atriš Lizelei rankas vogti knygas ir toliau. Hansui Hubermanui ji padės sugalvoti, kaip išgelbėti žydą peštuką. O man ji dar kartą parodys, kad viena proga veda į kitą, gyvenimas – į gyvenimą, o mirtis – į mirtį.

Tam tikra prasme tai buvo likimas.

Matote, galima sakyti, kad nacistinę Vokietiją išugdė antisemitizmas, pernelyg uolus vadas ir neapykantos kupina fanatikų tauta, bet visa tai būtų niekai, jeigu vokiečiai nebūtų šitaip beprotiškai žavėjęsi deginimu.“ 

M. Zusak, Knygų vagilė


 
Ir vis dėlto nėra sunku apibrėžti, kur slypi literatūros, šio prieš mūsų akis žlungančios vakarietiškos kultūros didžiojo meno, išskirtinumas. Muzika lygiai taip pat kaip ir literatūra  gali sukrėsti, sukelti emocinį lūžį, aukščiausio laipsnio liūdesį ar ekstazę. Dailė, kaip ir literatūra, gali iššaukti nuostabą, pakeisti mūsų pasaulio suvokimą. Tačia tik literatūra gali mums suteikti pojūtį sąlyčio su kito žmogaus vidujybe, su visu jos turiniu, jos silpnybėmis ir didybe, jos ribomis, menkumu, įsitikinimais, su tuo, kas žmogui neduoda ramybės, jį domina, jaudina ar atstumia. Tik literatūra leidžia užmegzti ryšį su mirusio žmogaus protu, atviresnį, visapusiškesnį ir gilesnį netgi nei per pokalbį su draugu; kad ir kokia gili ir tvirta būtų draugystė, kalbėdamiesi niekada neatsiveriame taip stipriai, kaip priešais baltą lapą kreipdamiesi į nepažįstamą adresatą.
M. Houellebecq, Pasidavimas



Niekada nesupratau, kad viskas šiame pasaulyje susiję tarpusavyje. Mes, žmonės, esame tik dalelytė visumos. Vaikštinėdami, mes galime sutraiškyti vabalą arba sujudinti orą taip, kad musės skrydis nutrūks ten, kur jis nebūtų nutrūkęs. Jei pasvarstytume apie šį pavyzdį, įsivaizduodami save vamzdžiais, atlikusiais savo vaidmenį didžiojoje visatoje, bus visiškai aišku, jog esame veikiami jėgų, kurių mes negalime valdyti, kaip ir tas mažas vabalėlis negali turėti įtakos mūsų pėdai, kai ši leidžiasi ant jo.

A. Golden, Geišos išpažintis

Kiekvienas žmogus turi savo likimą. Bet negi man reikia būrėjo, kad tai sužinočiau? Aš juk neinu pas virėją, kad išsiaiškinčiau, ar esu alkanas.

A. Golden, Geišos išpažintis


Penkta valanda ryto kažkuo ypatinga. Tada sapnas tarsi pasiekia dugną. REM ciklo parabolė apsiverčia ir pradeda budinti miegantįjį, žadindamas suvokimą, kad sapnas baigiasi. Tuo momentu žmogus būna pažeidžiamas kaip ką tik gimęs kūdikis. Šią valandą didieji plėšrūnai išeina į medžioklę, policija renka baudas mašinų stovėjimo aikštelėse.
 
P. Hoeg, Panelės Smilos sniego jausmas

Ateinu kiek prieš šešias. Žmonės tvarko savo gyvenimą pasitelkią laiką. Pakeisk jį bent truputį ir beveik visada atsitiks kas nors įdomaus.

P. Hoeg, Panelės Smilos sniego jausmas
 
Iš patirties žinau, kad gali pasiaiškinti daug lengviau, jeigu kas, kai esi gerai apsirengęs.

P. Hoeg, Panelės Smilos sniego jausmas
 
–    Ar tu tiki, kad žmogus pats tvarko savo gyvenimą, Smila?
–    Smulkmenas. Didieji dalykai vyksta savo ruožtu.
 

P. Hoeg, Panelės Smilos sniego jausmas


– Ar aš Vėžys, ar Dvyniai? – kartą paklausė jis auklytės Ados. O ji kaip visada išmintingai patarė kas kartą pasirinkti tą horoskopą, kuris tądien geresnis. 

N. Lecca "Kavos piramidė"


Prabanga daryti kažką, kas neturi jokios praktinės reikšmės, – civilizacijos prabanga. 

E. M. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą